Šiame straipsnelyje tikriausiai atstovausiu Lietuvos žiūrovų mažumą, bet mano giliu įsitikinimu – daugiau tylėti neįmanoma... Taigi – apie televizijas. Šiaip šį straipsnį manyje išprovokavo prieš keletą dienų matytas LNK sezono pristatymas bei kai kurie apie jį skaityti komentarai ir rašiniai.
Kalbant atvirai, prievartavau save pabaigti žiūrėti šį renginį vien todėl, kad pamatyčiau, kaip žemai galima nusiristi. Idėja tikriausiai buvo pademonstruoti pilną jumoro ir linksmybių vakarėlį, o iš esmės gavosi meninės agitbrigados festivalis.
Su užuojauta stebėjau niurstantį ir bejėgišką Arūno Valinsko veidą, stebint nekontroliuojamą vakarėlio dardėjimą į primityvių, neskoningų, banalių ir neviltį varančių juokelių peklą.
Pradedant narciziškais barmenų pasistaipymais, tęsiant visiškai profaniškai pristatyta “Grand.lt šou” (kurios žiūrovais ilgainiui taps tik įkalinimo įstaigų gyventojai ir pilstuko varytojai) ir baigiant vakaro tragedija – renginių vedimo didžiąja avarija – panele A. Baukute.
Absoliutus nesigaudymas improvizacijoje, netaktas vedė į neviltį, mano manymu, ne tik Valinską, bet ir daugelį laidų autorių. Mano galva, visiškai netinkami intarpai, maivymasis ir tie patys bobutės ir saulutės personažai juokinti galėjo tik ištikimus “Nosies” gerbėjus bei dar kokią saujelę Užupio narkomanų.
Renginio eigoje net garso operatoriai pradėjo tildyti nesutramdomąją “paistalę”, jau nekalbant apie už galvos susiėmusius režisierius ir kanalo vadovybę. (Ir kaip kažkam šauna į galvą ją vadinti sezono naujiena?..)
Trumpai tariant, sezono pristatymas, išskyrus keletą kaip visada subtilių Rolando Kazlo pokštų, buvo įtikinėjimas prie LNK per daug nesiartinti. Lietuvos televizijose puikiai sekasi dokumentinės publicistikos žanrams, kriminalinėms laidoms, vienai kitai meninei apybraižai... Žodžiu, visa, kas susiję su tradiciniu gyvenimo būdu: neviltim, kančia, depresija, melancholija ir t.t.
Laidos, kurių užtaisas nukreiptas padirginti bent vieną iš jų, tikrai turi ir didelį pasisekimą, ir yra pakankamai profesionalios. Tačiau visa, kas susiję su linksmybėmis, juokais, gyvavimu, optimizmu, laimės ir pilnatvės siekimu (kitaip tariant, netradiciniais lietuvio bruožais), kol kas yra pasmerkta būti neišreikštais televizijoje.
Greičiausiai dėl to, kad nėra tokios tradicijos, na, ir kaip visuomet dėl beviltiško talentų trūkumo. Na, žinoma, mano didžiausi oponentai dabar tikriausiai bus atsidavę “Dviratininkų” gerbėjai, bet, mielieji, nejaugi jums dar nepabodo nesibaigianti “čestuškų” epocha? Juk keičiasi tik pavardės, o tekstai visada tie patys...
Abejoju, ar kada sulauksime tokios laidos, kaip amerikiečių “Saturday night live”, kur susilieja ir muzika, ir politika ir kvailoki, bet bent jau juokingi pokštai. Mūsiškiai autoriai vis dar draskosi tarp kultūrų, kas juokingiau: ar du rusiškai prisigėrę medžiotojai (“Šeštadienio Šou”), ar iš Anglijos ideologiškai kilęs “Pagauk Kampą”.
Deja, ir vienas, ir kitas yra tik originalų blankūs šešėliai. Kita vertus, iškyla filosofinis, o gal net fiziologinis klausimas, kas juokinga lietuviui? Pagal televizinę pasiūlą galime spręsti, kad didžiausią pasisekimą turi rusiškų anekdotų imitavimas girtais veidais, vyrų persirengimas moterimis ir (tik per didžiausias šventes rodomas) ponas Bynas.
Nemanau, kad galima prieiti kokias nors apibendrinančias išvadas šitoje situacijoje... Gal imsiu ir parekomenduosiu keletą laidų, kurios yra mane iš tiesų prajuokinę, na, o, jūs, jau patys spręskite, žiūrėti, ar ne...
Jei turite galimybę, užmeskite akį į VIVA televizijoje rodomą “Crank Yankers”, šiek tiek nešvankų, bet taiklų “South Park”, anglų arba amerikiečių “Whose line is it anyway” ir pagaliau NBC Jay Leno arba Conan O’Brien šou vakarus. Iš jumoro serialų man labiausiai patinka “Draugai” ir “Frasier” (geriausia originalo kalba).
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
