Keičiantis ekonominėms sąlygoms, tvirti šeimos ryšiai trūkinėjo. Atsirado galimybė pasirūpinti savo asmeniniais poreikiais be šeimos pagalbos, didėjo pasirikimo laisvė įgyjant išsilavinimą ir profesiją. Taip ekonominė pažanga skatino asmenybės tobulėjimą.
Dabartinės kartos šūkis galėtų būti – viskas individui! Nebereikia tvirtų šeimos nei bendruomenės santykių, kad galėtum išgyventi. Tačiau ar tai neiškelia tokių problemų, kaip susvetimėjimas, bendruomenės ryšių nebuvimas, bei egoistinis savo poreikių tenkinimas?
Tai išryškėja ir auklėjant vaikus. Jei ankstesnės kartos akcentavo pareigas, tai dabartinė dažnai prisimena tik teises ir laisves. Tėvai su perdėtu rūpesčiu dar kūdikystėje ima ugdyti vaikus ir tenkinti jų poreikius.
Begalė mokyklėlių, būrelių, studijų pilni intensyviai lavinamų vaikų. Bet dažnai tai tampa ne vaiko ugdymu, o lenktyniavimu ir pasipuikavimu prieš pažįstamus. Tėvai neturėdami laiko bendravimui su savo atžalomis, stengiasi kompensuoti tai.
Stebint tokias lenktynes aiškėja, kad vartotojiškas požiūris vis labiau įsigali net ir auklėjant vaikus. Būrelių, žaislų, pramogų gausa visiškai negarantuoja kokybiško vaiko ugdymo. Dažnai vaikai taip ir neįgauna bendravimo įgūdžių, tolerancijos, pagarbos suvokimo - paprastų žmogiškų savybių. Jos pakeičiamos įnorių ir užgaidų tenkinimu. Jei ankstesnės kartos mokė vaikus pasirūpinti ne tik savimi, tai dabar šeimose net du ar trys vaikai auginami kaip vienturčiai.
Taip vaikai įpranta jaustis svarbiausiais, nes yra tenkinami ne jų vidiniai poreikiai, o noras išsiskirti ir pasipuikuoti. Vaikai atsiduria šeimos gyvenimo centre, nes jų užgaidų paiso ne tik tėvai, bet ir seneliai.
Auklėjimo spragos ypač išryškėja, vaikui atėjus į mokyklą. Mažieji individai, įpratę reikalauti dėmesio sau, dažnai visiškai nesugeba prisitaikyti ir suvokti, kad kitas žmogus yra toks pat svarbus. Vaikai aktyviai įrodinėja savo tiesas ne tik draugams, bendramoksliams, bet ir mokytojams, tėvams, nes yra įpratę, kad jų klausytų. Jie puikiai žino tik savo teises ir nepaiso pareigų. Neišmokę pagarbos ir tolerancijos kito nuomonei, dažnai savo „tiesas“ gina kumščiu arba patyčiomis bei psichologiniu smurtu. Ir patys tėvai dažnai nustemba, kai vaikai ima juos „auklėti“ ir nesupranta tokio elgesio priežasčių.
Yra svarbu ir būtina vaiką visapusiškai lavinti. Tačiau nereikia pamiršti, kad svarbu ugdyti ir jo gerąsias asmenines savybes, tinkamai formuoti savivertę, diegti moralines vertybes. Kažin ar tai gali padaryti visi būreliai kartu sudėjus, nors jie ir lavina vaiko gebėjimus, įgūdžius – dainuoti, šokti, piešti, sportuoti. Tačiau asmenybės formavimosi pagrindai yra gaunami šeimoje. Ji užaugina arba atsakingą asmenybę, arba nebrandžią savimylą, kuris savo interesus iškelia aukščiau už visų kitų. Be to, nemoka prisitaikyti nei šeimoje, nei visuomenėje.
Bet kodėl pamirštamos geros auklėjimo tradicijos? Gal verta nustatyti protingas ribas tarp pareigų ir teisių? Juk pats žmogus jaučiasi pilnavertis tik tada, kai moka kokybiškai bendrauti, pasirūpinti ne tik savimi, paiso ne vien tik savo interesų, tai yra, sugeba gyventi visuomenėje. Tad pasistenkime auginti ne „genijus“ ar egoistus, o brandžias asmenybes.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!