Reikia atkreipti dėmesį, kad A. Beliackis yra Tarptautinės žmogaus teisių federacijos (FIDH), vienijančios 164 organizacijas iš viso pasaulio, viceprezidentas. Žinomas ir pripažintas Vakaruose, todėl sunku patikėti, kad Lietuvos valdžia apie jo veiklą nieko nežinojo ir netgi jo nepažinojo. Šis bjaurus poelgis labai susilpnino šalies pozicijas ne tik konflikte su Austrija, bet, kas svarbiausia, pasaulio valstybių akyse Lietuva pasirodė kaip labai aikštinga, įžūli ir taikanti dvigubus standartus šalis, kurioje teisingumas yra naudojamas tik kalbose.
Šioje situacijoje konfliktas su Austrija atrodo dirbtinis, perdėtas ir visiškai neadekvatus, o pamokymai ir priekaištai išsakyti Europos Sąjungos šalims dėl solidarumo, teisės, vertybių, demokratijos, atrodo apgailėtini ir dviveidiški.
Kaip mes galime vaidinti kovotojais už laisvę ir mokyti teisės ir demokratijos pažengusias šalis, kai mes savo šalyje neginame ir nesirūpiname laisvės kovotojais? Man sunku pamiršti, kai žiemą mačiau per „Kakadu“ laidą rodantį medalius sunkiai sergantį savanorį, gynusį per sausio 13-osios įvykius Parlamentą, kurio pensija tokia maža, kad negalėjo susimokėti už šildymą, vaistus ir kitus būtinus kuklius poreikius. Turbūt daugeliui pervėrė širdį šio valstybės užmiršto kovotojo už laisvę kančia.
Verta priminti, kad nuolat kritikuojama Rusija neužmiršta savo karo veteranų. Galbūt Rusijoje dėl korupcijos ne visus veteranus pasiekia parama, tačiau ta linkme ne tik daug kalbama, bet yra sukurtos valstybinės programos ir skiriamos lėšos. Pas mus deramai pagerbti ir materialiai pamaloninti tik signatarai, elito atstovai ir dalis reikalingų bei lojalių valdžiai laisvės kovų dalyvių. Ar tokia valstybė gali nuoširdžiai tarptautinėje arenoje ginti laisvės kovų aukas ir reikalauti teisingumo?
Tiesa, reikia pripažinti, kad nepaisant fakto, kad prokuratūra iškart nepateikė kvalifikuotų dokumentų, Lietuva privalėjo griežtai sureaguoti, kai Austrijos pareigūnai nieko nelaukdami paleido Golovatovą. Tai labai svarbu ir šiuo klausimu mus palaikė ne viena valstybė, tačiau pikta Lietuva sukėlė tokį konfliktą, kad Austrija buvo apskųsta visur, kur buvo galima ir dar pažėrė eilę piktų pamokymų ir priekaištų Europos Sąjungai.
Dar sėkmingiau šis absurdo teatras veikė Lietuvoje, pavyzdžiui: vienas įsismaginęs valdžios poetas žiniasklaidoje nesikuklindamas rašė: „Neabejoju, kad Austrijos valdžia pastebėjo ir teigiamai įvertino prezidentės bei apskritai Lietuvos nuosaikų toną ir nutarimą neeskaluoti konflikto. Ir dėl to geriau galvos apie Lietuvą“. Be to, ne tik valdžios poetai, visuomenininkai bet kai kurie ir politikai nevengė pakurstyti dar ir tautinio konflikto tarp austrų ir lietuvių...
Dabar apgailėtinai, galimos valstybės išdavystės fone, atrodo, kai mes ginče su Austrija vaidinome kovotojais už laisvę, demokratiją ir rodėme mūsų pačių idealus ir vertybes. Dar blogiau, jei toliau tęsime tokią užsienio ir vidaus politiką, prieisime iki tokio lygio, kad paprasti lietuviai užsienyje bijos pasakyti, jog jie yra iš Lietuvos...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!