Kiek demokratinių valstybių politikų pardavė sąžinę Kremliui – sunku pasakyti, aišku viena – tikrai daug. Karas vyksta ir kibernetinėje erdvėje, geopolitikoje, viešuosiuose ryšiuose, rusiškose televizijose, jis toks išplitęs, kad sunku pasakyti, kuris frontas galėtų raportuoti: „nieko naujo“.
Mes dalyvaujame kare – ir net jeigu jūs esate tik naivus vartotojas, kuris nueina į gailesčio verto F. Kirkorovo koncertą ir nieko nesupranta, jūs prisidedate prie to, kad mes pralaimėtume. Yra tik viena vieta pasaulyje, kur atsitiktinumų nebūna, ir ta vieta – Kremlius.
Rusų žurnalistės J. Tregubovos knygoje „Kremliaus digerio pasakėlės“ atskleidžiamas slaptas ir dažnai – netgi egzotiškas ten besiveisiančių gyvių pasaulis. Žurnalistė net nevadina tų gyvių žmonėmis. Jie – kita rūšis, būtent todėl jie tokie pavojingi žmonėms.
Kas tie Kremliaus architektai, kuriantys vieną iš funkcionaliausių istorijoje totalitarizmų, kur įmanoma pašalinti bet kokį atsitiktinumą, bet kokį spontanišką įvykį? Anot J. Tregubuvos, tai nuo valdžios apakę zombiai, kurie nebeturi jausmų ir kuriems valdžios didinimas – kaip narkomanui didesnė narkotikų dozė.
Už knygą pati žurnalistė išlėkė iš darbo, jai buvo atimta teisė dirbti žurnaliste, vėliau bandyta ją susprogdinti. Primena kitą Rusijos disidentę ir žurnalistę – Aną Politkovskają, kuriai neleido gyventi. Ten tokie įstatymai – jei užsimanoma gimtadienio proga žurnalistės mirties, tai įvyksta. Kaltų nerandama. Nes neieškoma.
Yra ir daugiau esmingai dabartinius Kremliaus veiksmus paliečiančių knygų, kurios turi būti įtraukos į „privalomų skaitinių“ sąrašą: E. Lucaso „Naujas šaltasis karas“, „Apgaulė“, J. Bugajski „Šaltoji taika: naujas Rusijos imperializmas“, V. Paniuškin, M. Zygar „Gazpromas – rusų ginklas“, A. Politkovskajos knygos, M. Sixsmith „Putino nafta. „Jukos“ istorija ir kova dėl Rusijos“.
Paminėjau šias knygas ne tam, kad parodyčiau, kiek literatūros yra šia tematika, o tam, kad kiekvienas galėtų susidaryti savo vaizdą apie tai, ką veikia Rusija. Knygų autoriai nėra draugai ar bendraminčiai, jų mintys daug kur skiriasi. Bet nepaisant to, jos visos apie tą patį: Kremlius iš paskutiniųjų kovoja dėl ES ir Rytų Europos, kovoja prieš visus ir viską, kaip visada.
Rusija niekada neturi draugų – tik pakalikus. Stalinizmo fenomenas, kuriam Lietuvoje aiškiai skiriama per mažai dėmesio, susiejo tai, kas jokiame prote „prieš tai“ negalėjo būti susieta: galios siekį per savęs naikinimą. Tarsi sėdėdamas ant šakos ją pjautum ir ji vis tvirčiau laikytų. Tikra kvantinė politika, su nesuvokiamais dėsniais.
Manau, dabartinėje Rusijoje vyksta kažkas labai panašaus į J. Stalino laikus: V. Putinas nebijo sunaikinti nė vieno, kuris jam neįtinka. Mano galva, jo politika remiasi tais pačiais stalinistiniais metodais, kuriais rėmėsi ir SSRS. Rusijoje visi a priori yra kalti, bet kol esi ištikimas V. Putinui, tau negresia M. Chodorkovskio likimas. Ir priešingai, vos tik nusprendi tapti opozicijos lyderiu, kaip G. Kasparovas, esi terorizuojamas tol, kol emigruoji. Rašytojas ir politinis veikėjas E. Limonovas net nebando išvengti suėmimų, nes jeigu „valdžia“ užsimano, jį suima einantį į parduotuvę. Už ką? Profilaktiškai, kad išsišokėlis nepamirštų kokiame lageryje gyvena.
„Rusijoje įmanoma viskas, išskyrus reformas“, - rašė O. Wilde‘as. Net daugiau nei po šimto metų niekas nepakito. Sovietologo Roberto van Voreno nuomone, Rusijoje totalitarizmas yra ne V. Putino ir jo aplinkos projektas, o sisteminis reiškinys, turintis daug gilesnes šaknis už buvusio KGB darbuotojo ir genialaus makiavelisto Vladislavo Surkovo valdoma Matrica.
Kitaip sakant, tai dar ir mentaliteto požymis: amžinas vergų ir Pono sindromas. Manau, didžioji dalis Rusijos liaudies yra amžinos Stokholmo sindromo aukos. Nors keletas didelių mitingų, nukreiptų prieš Putino rėžimą, įrodo, kad atsirado nemažai nuo to pasveikusių. Bet vis tiek: tai dar nėra kritinė masė ir nežinia, kada ji susikurs. Vadinasi, mums teks grumtis su Kremliumi arba tapsime tokiais pačiais vergais, kokiais buvome SSRS laikais.
Kremliaus politika, dabar kovojanti su ES, negali gyvuoti be „kovos“. Koks totalitarizmas kada nors be jos buvo gyvybingas? Koks be kovos neužgeso? Galbūt ir Senovės Romos imperiją pražudė tai, kad beveik neliko rimtų priešų.
Kremlius kovoja ne tik dėl Europos užkariavimo, bet ir dėl savo išlikimo: visos ekonominės priemonės, kurių griebiasi, nuo muitų iki dujų politikos, yra tos kovos išraiška. Rusijos ekonomika neauga, tačiau ši šalis leidžia sau išlaidauti, nes naiviai tiki, kad parblokšta Europa yra to verta. Kremliui geriau visiškai nuskurdusi Rusijos liaudis, nei klestinti Europa ir geriau gyvenanti Rusijos liaudis. Kremliaus zombiai paaukos bet ką, kad iš paskutiniųjų bandytų parodyti savo galią.
Lietuvoje visur siaubingais kiekiais sekamos pasakėlės apie gerąjį dėdę Putiną. Manau, šitų pasakėlių autoriai – arba brangiai nupirkti niekšai arba skurdžiai, Dievo nubausti ir visiškai proto neturintys kvailiai. Nes jie nesupranta, kuo visa tai gali baigtis: vis didėjanti Rusijos įtaka tiesiog palaužtų mūsų demokratiją. Ir taip užtenka politinių prostitučių, kurios neslepia meilės Kremliui.
Rusija kovoja ne tiek dėl įtakos Baltijos šalyse ar Europoje, kiek, kaip ir Šaltojo karo laikais (o V. Putinas tik tais laikais ir gyvena, jam XXI amžius niekada net neprasidėjo) – su JAV. Įkąsti JAV ir sumažinti jos įtaką – tai „sustiprėti“ patiems, taip mano Kremliaus politikai.
Mus, lietuvius, ir visus europiečius, tai verčia rinktis – arba JAV, arba Rusiją. Trečiojo kelio nėra. Negali būti. Norim ar ne, reikia pasirinkti stovyklą. Kalbos, kuriomis siekiama diskredituoti Briuselį ir visą ES – tai propagandos dalis, nes net nesuvokiama, kur yra ES bėdos. Kalbama apie per didelę toleranciją, ištvirkimus, vertybių praradimą. Tik tokie dalykai ir gali įtikinti kvailius. Kuomet kritikuojama Amerika, kalbama (ir vėl) apie kažkokių vertybių praradimą. Net neima juokas – JAV pavojingos tuo, kad mėgsta labai stipriai išplėsti savo įtaką, o ne dėl to, kad ten žmonės geriau gyvena ir yra laimingesni. Kam ekonominė gerovė ir laimingas gyvenimas yra anti-vertybės?
Bet Lietuvoje daug kam vaidenasi, kad rusiškos vertybės yra pačios vertingiausios. Na, jei ir yra pasaulyje kas nors visiškai nevertinga – tai Kremliaus vertybės. Nes ten remiamasi prievartiniu vertybių „įdiegimu“, ten kone prie kiekvieno žodžio, veiksmažodžio, daiktavardžio, būdvardžio, prieveiksmio reikia pridėti „per prievartą“. Laisvės rinktis ten nėra. Kremliaus gyventojai – tai pavojinga „homo erectus“ atmaina, su visiškai totalitariniu mąstymu. Jie neturi empatijos ir jie tikrai nesustos kovoję. Pitekantropai kausis iki galo.
Naujame Šaltajame kare, kuris vyksta visais frontais, esminiu veiksniu išlieka ekonomika. Tam ypač „pasitarnavo“ ekonominė krizė: žmonės tikinami, kad Amerika yra prasiskolinusi, ES žlugs, o Rusija gyvuos per amžių amžius. Teko peržiūrėti gausybę video „Youtube“ kanale šia tema: tiesiog neįtikėtina, kaip gerai Kremliaus propagandistai išmano smegenų plovimo technologijas. Ir kokie vis dar naivūs yra kai kurie demokratijose gyvenantys žmonės, tikintys, kad dėdė Putinas siekia jiems padėti. KGB metodais ištreniruota marionetė kovos iki paskutinių savo dienų galo. Nes tokia programa: naikink, kol pats išnyksi. Tiems, kam atrodo, kad perdedama, reikėtų atidžiau žvilgtelti į buvusių KGB darbuotojų pasakojimus. Žmogus, kartą priimtas į KGB, visam gyvenimui lieka šios organizacijos darbuotoju ir dirba Rusijai. Kitas variantas yra vienas – mirtis.
Mums, lietuviams, turėtų kelti nerimą tai, kaip lengvai Kremliui pavyksta sukiršinti mus su kaimynais ir apskritai, su visu vakarietišku pasauliu, pradedant lenkais, kaip lengvai Lietuva pasimeta paskleidus kokią nors neadekvačią diplomatų šmeižimo informaciją. Sunku stebėti, kaip mes nesugebame Europai ir pasauliui parodyti savo mažos, bet stiprios valstybės jėgos.
Dažniausiai visur, kur susimauname, matosi besišypsantį Putiną. Ir kai kokia nors Seimo narė, dabar skaitanti ne Konstituciją, bet Konfucijų, ar senas KGB klapčiukas, dabar bandantis iš naujo atgimti Lietuvos politikos padangėje, imasi aiškinti, kad su kaimynais reikia gerai sutarti, todėl būtina gerinti santykius su Rusija, jų norisi paklausti: ar jūs suvokiate, kad Kremlius tik to ir laukia?
Laukia nusižeminusios Lietuvos, laukia Lietuvos, kuri pasauliui pasirodytų, kaip vergė Izaura, prašanti malonės, prašanti išmaldos, prašanti pigesnių dujų mainais į laisvę. Su kaimynais, kurių vienintelis bendravimo būdas – grasinimai, nereikia palaikyti jokių santykių, tegul juos reguliuoja pasauliniai ekonominiai susitarimai. Bet būtent čia ir dabar reikia parodyti: mes ne vergai, su kuriais galima bendrauti tik grasinančiu tonu.
Rusijos karas prieš ES, prieš Rytų Europos šalis ir prieš Lietuvą – tai noras pažeminti ir sumenkinti šias valstybes. Ir, žinoma, plėsti savo įtaką. Užsakyti dar daugiau partijų, politikų, gal net suorganizuoti „savo“ prorusiško prezidento išrinkimą (o man tokių kandidatų jau matosi). Sugriauti vos gyvą demokratiją, sunaikinti ES, ją suskaldyti ir valdyti.
Naivuoliai šauks: bet SSRS nors visi turėjo darbo. Taip visada mąsto savęs negerbiantys žmonės. Realistai suvoks, kad įdarbinti vergai – pati mažiausia iš visų vertybių, kurios gali būti pasiektos gyvenime. Kremliui reikia atsakyti lygiai taip pat, kaip buvo atsakyta Nepriklausomybės atgavimo metu: kietai, drąsiai, be menkiausios baimės ir drebėjimo. Tik taip galėsime išsaugoti pagarbą, kurios dabar, deja, mums dažnai labai pritrūksta.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!