Lietuvos statistikos departamentas pateikia liūdnus bei bauginančius duomenis, kurie verčia susimąstyti. Paradoksalu - nors vaikų skaičius mažėja, tačiau smurto atvejų prieš nepilnamečius daugėja. 2011 metais gyventojų, kurių amžius iki 18 metų, sumažėjo daugiau nei 25 tūkstančiais, o vaikų, patyrusių smurtą šeimoje – priešingai- išaugo 90 procentų.
Ir tai tik įvykiai, apie kuriuos buvo pranešta policijai. Galima spėti, kad tai tik ledkalnio viršūnė, nes dauguma smurto atvejų yra neviešinami. Kokios tokios tendencijos priežastys ir pasekmės?
Dažniausiai tai prasideda nuo pabarimo ar garsesnės pastabos. Jei šios priemonės vaiko neišgąsdina, tėvai neretai bando savo atžalas paauklėti užsukdami ausį ar pliaukštelėdami per užpakalį. Žinoma, griežtesnės auklėjimo priemonės kartais yra būtinos, tačiau, kaip rodo statistika, tėvai peržengia ribas ir griežtas auklėjimas tampa smurtu. Tai gali nutikti dėl tėvų nekompetencijos ir tevystės įgūdžių trūkumo. Kai jauni žmonės tampa tėvais, jiems sunku dėl įvykusių radikalių gyvenimo permainų. Laiko mokytis vaikų auklėjimo ir priežiūros nėra kada, nes atžala atsikalbinėja ir neklauso čia ir dabar, todėl dažnai pasiduodama impulsui ir lengviausiai išeičiai – piktam ir neretai agresyviam sudrausminimui.
Visuomenėje susiformavęs požiūris, kad daugiausia smurto patiriama socialinės rizikos grupei priklausančiose šeimose. Materialinės bėdos, tėvų dažnas girtavimas ir psichologinės problemos nesuteikia vaikui saugios aplinkos ir bet koks jo prieštaravimas ar netinkamas elgesys palydimas smurtu. Tačiau tai tik dar vienas, ne visada realybę atitinkantis stereotipas. Nors skurdas ir padidina smurto riziką, tačiau pasiturinčios šeimos taip pat susiduria su vaikų auklėjimo problemomis. Didelis užimtumas, vaiko palikimas nuošalyje skatina atžalos maištavimą, o kartu ir tėvų pernelyg griežtą elgesį.
Dar vieno, smurto prieš vaikus, paplitimo priežastis – iš tėvų ir senelių perimta nuostata, jog „beržinės košė“ - tik į naudą. Anot statistikos, tikimybė, kad šeimoje patyręs smurtą vaikas ir pats smurtaus prieš savo atžalas, patrigubėja. Nors ir suprantame smurto žalą, tačiau auklėjimo modelį perimame būtent iš savo tėvų, ir nesąmoningai kartojame jų klaidas. Daugelis manome, kad lengvas pliaukštelėjimas diržu jokios žalos nepadarys – anaiptol, vaikas tuoj pat darys, tai, kas buvo liepta, arba daugiau nebemėgins daryti,to, kas draudžiama, o ir tėvai nusiramins „išsprendę problemą“. Tačiau psichologų tyrimai parodė, kad „beržinė košė“ naudos neduoda, o tik priešingai, skatina patį vaiką smurtauti, didina psichinių susirgimų tikimybę. Psichologė Dovilė Jankauskienė teigia, kad vaikas nuo mušimo tikrai nepasimokys, o išmoks tik tai, jog viską galima išspręsti smurtu.
Taigi, patirtas smurtas daro įtaką vaiko uždarumui, agresijai, savęs nuvertinimui. Padėkime vaikams užaugti doriems ir pasitikintiems savimi, kuriantiems geresnę ateitį ir besirūpinantiems savo tėvų, visuomenės, šalies gerove. Juk nėra labai sunku, apimtiems pykčio suskaičiuoti iki 10, nusiraminti, aptarti su vaiku taisykles ir bausmes, už jų nesilaikymą. Leiskite čia pasidarbuoti savo fantazijai – juk daugeliui mažųjų didesnė ir veiksmingesnė bausmė bus savaitė be kompiuterio ar saldumynų, negu fizinis skausmas.
Oskaras Vaildas yra pasakęs, kad patikimiausias būdas gerai išauginti vaikus – tai padaryti juos laimingus. Pasistenkime taip ir padaryti, juk tai nėra labai sunku – reikia tik trupučio pastangų ir daug daug meilės.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
