Toleruojamos apkalbos, neetiškas elgesys su kitais, nesilaikoma elementarių elgesio, darbo vidaus taisyklių, pedagogo etikos, vieniems darbuotojams suteikiama per didelė laisvė,o kiti kenčia psichologinį spaudimą ir nuolatinį stresą dėl direktorės tironijos ir apkalbų kolektyvo tarpe.Energija veltui švaistoma apkalboms, žmogaus žeminimui.
Palanki darbo aplinka, dėkingas sunkiam pedagogo darbui psichologinis mikroklimatas, tokių direktorių nuomone – antraeiliai dalykai. Tokiame „kolektyve“ dirbantis ir drąsiai savo poziciją išsakęs darbuotojas patenka į neišprususių, neturinčių jokių vadybos, pedagogikos- psichologijos žinių, „direktorių“ pinkles. Tokia „direktorė“ įsigudrina net per pedagogų posėdžius iškoneveikti tą drąsuolį – net įspėja kitas darželio kolektyvo darbuotojas nesėsti per posėdžius šalia, nesikalbėti, negerti kartu kavos, nes ji „yra ta – visų nekenčiamoji, beveik raupsuotoji.
„Raupsuotosios“ profesionalumas, kūrybiškumas, meilė pasirinktai profesijai, dėmesys vaikams, aukštasis išsilavinimas tampa nematomi.
Pasak, psichologų, net ir normaliomis aplinkybėmis visiškai protingi žmonės, atvykę į susirinkimą ir paklusę bandos jausmui, atrodo visą nuovoką palieka už namų durų... Kaip individai žmonės yra labai protingi, bet vos tik tapusius kitos grupės nariais, juos užvaldo kvailumas...(K.Jense, „Komunikacijos vadovas“, 2008 m.).
Šito ir reikia direktorėms – nuolankumo ir kvailumo? Tokios direktorės tiesiog tarpsta, galėdamos valdyti „minią“.„Aš direktorė – viską galiu“. Sėdi moterytės ir pritariamai linguoja galvas, nes žino, jei nepaklusi direktorei - „užsisės“... Nepatinki – kentėsi.
Viešas žeminimas, nepagrįsti kaltinimai, šmeižtas, apkalbos, nemėgstamo darbuotojo nuomonės menkinimas, pašaipa, grasinimai, grėsmė asmens autoritetui – net nesikreipiama vardu - „ta“, „ji“, grėsmė fizinei sveikatai ir kt. - tai engiamų darbuotojų kasdienybė.
Direktorės pareiga – apjungti kolektyvą, tačiau ji mieliau pasirenka „auką“ ir nuteikia visą kolektyvą priešiškai. Kiek ilgai galima kentėti tokių direktorių priespaudą, priklauso tik nuo asmeninių darbuotojo savybių ir jėgų.Vieni, neištvėrę psichologinio spaudimo, pakeičia darbo vietą, kiti kenčia ne vienerius metus. Situacija dažniausiai negerėja, nes dvikova labai nelygi – direktorė – darbuotojas. Konfliktas. Kas jį laimės?
Dabartinis permainų ir krizės laikotarpis – direktorių rojus - tai puikios sąlygos „susidoroti“ su nepatinkančiais darbuotojais.
Su pagarba visoms drąsioms, ištvermingoms, kantrioms ir geroms savo darbo žinovėms, pedagogėms, vaikų darželių auklėtojoms.
Gintarė A., Vilnius
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!