Kas benutiktų, pirmasis žvilgsnis krypsta į valstybines institucijas: ką darė policija, mokykla ir t.t. Antikos išminčiai mokė, kad pasaulį taisyti reikia pradėti nuo savęs: ką darau aš, šiuo atveju - Lietuvos pilietis, kad mūsų krašte būtų ramiau, saugiau ir geriau gyventi. Ar reaguoju į negeroves, kurias matau aplink? Jei pats negaliu (o juk dažnai ir neverta kištis, nes gali tik padidinti blogio pasaulį), ar pranešu tam tikroms instancijoms ir esu pasiryžęs su jomis bendradarbiauti?
Manau, daugelis atsakytų neigiamai ir dar pridėtų seriją pasakojimų, kaip blogai baigėsi, jei bandė tai padaryti. Pavyzdžiui, girdėjau merginos pasakojimą, kaip su draugais išėję iš kavinės ir pamatę gulintį nejudantį kūną pranešė pagalbos telefonu, o po to ši mergina, identifikuota pagal telefoną, kuriuo skambino, buvo tampoma policijos vos ne kaip nusikaltimo vykdytoja ar bent liudininkė... Ar po to ji kada nors ryšis pranešti apie kokį nors vykdomą smurtą?
Kyla klausimas, kodėl už saugų ir ramų žmonių gyvenimą atsakingi pareigūnai ne tik nebūna dėkingi už gautą informaciją apie tvarkos pažeidėjus, bet ir reiškia nepasitenkinimą, nes yra priversti pajudėti. Prieš kelerius metus buvome apvogti. Vyrui, nuėjusiam į policijos komisariatą, buvo pasiūlyta pareiškimo nerašyti, nes vis tiek niekas nusikaltėlių neras, kadangi nėra darbuotojų, kurie galėtų skirti laiko buitiniam apiplėšimui, nebent mes patys surastume kaltininkus ir gebėtume įrodyti, kitaip galime likti kalti už šmeižtą... Kiek žmonių patyrė panašią situaciją? Manau, skaičius susidarytų įspūdingas...
Klausinėju pažįstamų, pagyvenusių ar ir dabar gyvenančių senos demokratijos Vakarų Europos šalyse ne emigrantų rajonuose, kaip ten tvarkomasi. Pranešti apie negeroves yra pilietinė pareiga... Jei norvegas mato, kad keliu važiuojantis vairuotojas kalbasi telefonu, t.y. kelia grėsmę eismui, praneša kelių policijai.
Lietuvoje, atvirkščiai, jei žino, kad yra kelių inspekcijos ekipažas, pamirksi šviesomis, kad pasisaugotų... Solidarizuojamasi su saugaus eismo pažeidėjais, o paskui verkiama „dėl karo keliuose“... Kodėl taip yra? Matyt, prakeiktas sovietinių laikų ideologijos šleifas vejasi mus įvairiausiose gyvenimo situacijose: jei skųsi valdžios instancijai, būsi išdavikas, nes yra jie ir mes. O gal... Paskambinus tektų įrodinėti, kad sakei tiesą. Įdomumo dėlei, pavyzdžiui, Danijoje net nebesigilinama, kas skambino ir nesakoma, kad „kaimynas dėl triukšmo skundžiasi“ - tiesiog tikrina faktą ir patys nustato tiesą.
Ir jau gali pasirodyti keista, kaip čia siejasi tragedija Dembavoje, abejingumas ir mano pavyzdžiai. Ogi tiesiogiai. Turime užburtą ratą: valdžios institucijos nepajėgios užtikrinti saugaus gyvenimo, piliečiai patys nieko nedaro, nes nežino, kaip tai daryti, o laimi nusikaltėliai. Mano kaimyno sūnus pavogė dviratį, o jo tėvas atsako: kaip įrodysit? Vyrai, padarę tokį žiaurų nusikaltimą, ne iš karto nuo jo pradėjo, bet turi „stažą“, kurio pradžia - turbūt menki pažeidimai. Taip pamažu įsitikinama nebaudžiamumu. Bejėgiai mokytojai - jie nebeturi teisės net už rankos sučiupti agresyvaus mokinio, bejėgiai policininkai, nes jie neranda liudininkų, bejėgiai piliečiai, nes po vieną jie nieko negali padaryti...
Yra išmintinga pasakėčia apie tėvą, mokiusį savo vaikus gyventi išvien ir pateikusį pavyzdį apie šluotą ir jos virbus: po vieną virbą bet kas gali sulaužyti, o visos šluotos ir galiūnas neįveiks. Kol mūsų valdžios instancijos neskatins abejingumo ir visuomenė netaps pilietiška, teks išgyventi ne vieną skaudų sukrėtimą ir pajusti beviltišką bejėgiškumą. O įveikti šitą užburtą ratą - tikrai ne vienų metų darbas...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!