Vaiko išlaikymas po skyrybų yra reglamentuojamas Civilinio kodekso. Būtent šiuo dokumentu prieš nosį mojuoja ne tik teisininkai, bet ir patys išlaikymo mokėtojai – esą čia juodu ant balto nurodyta, kas kiek ko turi skirti vaikui. Ir visi jie puikiai žino kiek šiuo metu mokėti yra „norma“.
Taigi, dabartiniu metu lygiai pusė minimalaus atlyginimo – 500 Lt. Abiems po tiek. Tačiau niekas neatsiverčia to paties CK, tam, kad gyventų pagal reglamentuotą nurodymą ne tik išlaikyti, bet ir faktiškai rūpintis savo vaiku – jo auklėjimu ir pan.
Ar jums atrodo teisinga, jog su mama likęs gyventi vaikas, išlaikomas abiejų po lygiai finansiškai?
Nekalbant jau apie tai, kad tai netgi neįmanoma, nes argi kas iš mamų veda buhalterinę vaiko išlaikymo apskaitą, o viršijus limitą nustoja jį išlaikyti?
Be to niekam ne paslaptis, kad po skyrybų laisvas kaip vėjas nuo kasdienių pareigų tampa būtent vyras (nesakau, kad nėra išimčių) – nei jam galvos skauda dėl to, kaip po darbo spėti į darželį, o dar ir maisto nupirkti, kaip pareigas darbe suderinti su mamos pareigomis, kaip viską suspėti, kai niekas kitas, tik tu viena turi tai padaryti? Ir tai gerai, jei viskas gerai. O jei reikia slaugyti sergantį vaiką?
Juk darbdaviams tikrai nepasiguosi, kad visą naktį šokinėjai prie karščiuojančio mažylio, o nuo saulės patekėjimo ieškojai, su kuo jį palikti, nes bijai prarasti darbą, o nedarbingumo imti darbdaviai „nepataria“. Visa tai tėra tavo vienos rūpesčiai. Nekalbant apie tai, kad laisvalaikio taip pat beveik nelieka, tad šansai susitvarkyti asmeninį gyvenimą sumažėja beveik iki nulio. Nekalbant jau apie tai, kad auginant vaiką sukurti naują šeimą taip pat gana problematiška. Bet čia ne apie tai.
Grįžkime prie išlaikymo pinigų. Taigi, jei abu tėvai vaiko išlaikymui privalo skirti vienodai, tai kodėl ne vienodai privalo rūpintis vaiku? Kodėl mano miegas ir laisvalaikis trumpesnis, kodėl aš skalbiu, vežu vaiką, gaminu maistą ir pan., bet mano atliekamo darbo vaikui išlaikyti niekas neįvertina ir aš prie išlaikymo turiu prisidėti lygiai tiek pat, kiek mano buvęs sutuoktinis, savaitgalinis tėvelis, kuris per mėnesį vaikui skiria vos keletą valandų, tą laiką praleisdamas picerijose ir kino teatruose?
Aš myliu savo vaiką. Todėl neskaičiuoju bemiegių naktų, skaudamos nugaros ar iš nuovargio alpstančio kūno patirčių. Aš dėl savo vaiko padarau dar ir daugiau nei galiu. Ir skiriu pinigų, toli gražu ne lygiai tiek, kiek mano buvęs vyras. Ir aš nereikalauju, kad būtų kitaip, nes tai neįmanoma, aš tik noriu, kad vyrai, kitą kartą prieš savo vaiko motinai ar teisme teisėjai sakydami, jog gali skirti „tik tiek“, priekaištaudami, jog „tu irgi skirk tiek pat“ paklaustų savęs – ar yra valandinis įkainis už darbą, kurį mama atlieka augindama tavo vaiką?
Taip, yra. Begalinė meilė.
O mes jokiais įstatymais nepriversime vyro mylėti savo vaiko. Net kalbant vien finansine prasme, meilės stoka akivaizdi, nes mylintis žmogus atiduos viską tam, kurį myli. Deja, išsiskyrusių tėvų vaikai, matyt, į šią kategoriją nepatenka – jiems atitenka tik trupiniai nuo tėvelio stalo, nes frazę „duosiu, kai turėsiu“ kas mėnesį girdi tūkstančiai mamų.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Esate vieniša mama ar vienišas tėvas? Pasidalinkite savo išgyvenimais: ar iš tiesų itin sudėtinga vienam išlaikyti atžalą, kur ieškote pagalbos? Galbūt turite patarimų kitiems, gyvenantiems taip, kaip jūs? Laukiame Jūsų laiškų el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Vienišas“