Visų pirma, ne visi vairuotojai paklūsta (arba nesistengia paklūsti) naujajai tvarkai, tad jie praleidžia į viešąjį transportą visus norinčius (bet nebūtinai visus, susimokėjusius už važiavimą). Pats nepaklustu tokiai tvarkai, ir elektroninį bilietą rodau tik tada, kai manęs to paprašo pats vairuotojas, kuriam tik ir norisi išrėžti į akis: „Jums nuo to lengviau pasidarė? Gal aš nepapildytą bilietą Jums rodau?“

Paminėtina, kad bilietą manęs prašė parodyti vos keletą kartų per pusę metų. Bet galima suprasti vairuotojus ir aš jų nesmerkiu - jie ir taip turi pusę dienos vairuoti sudėtingą ir gan gremėzdišką transporto priemonę, ir jiems važinėjant iš vieno galo į kitą, jau pasidaro tas pats, ar jiems įlipęs keleivis parodė bilietą, ar ne.

Kaip jau minėjau, vairuotojų darbas - vairuoti transporto priemonę ir gabenti keleivius iš taško A į tašką B. O bilietus tikrinti ir kontroliuoti, kad nebūtų „zuikių“, turi kontrolieriai, kurie vis dar dirba, tačiau kurių kultūros lygis nepakilo nė per milimetrą - vis dar naudojamas smurtas prieš keleivius, tai yra kontrolieriai pernelyg įsijaučia į jiems priskirtą vaidmenį, kad jie ima manyti esą teisėtvarkos pareigūnai, todėl priskiria sau kompetencijas ir galias, kurių faktiškai neturi.

O ir gaudomųjų „zuikių“ ratas nesusiaurėjo – daugiausia gaudomi tie patys studentai ir senyvo amžiaus žmonės, pamiršę pasipildyti bilietus arba nepasiėmę važiavimo su nuolaida patvirtinančio dokumento. Tikrieji „zuikiai“ lieka nepastebimi: jie arba praslysta pro kontrolierių akis, arba jie tiesiog pabėga. Praslysta dažniausiai vadinamieji „bomžai“ ir vaikai. Vytis „zuikius“ per visą miestą taip pat neįeina į kontrolierių pareigas.

Antras faktas, rodantis viešojo transporto pakeitimų apgailėtiną žlugimą – Vilniaus miesto viešojo transporto vadovų tikinimai, kad naujoji tvarka veikia puikiai. Šis teiginys – melas. Vadovai nenori pripažinti, kad naujoji tvarka visiškai nepasiteisino, tad ėmėsi vaizdo stebėjimo kamerų įrenginėjimo viešajame transporte, kas esą dar labiau pagerins saugumą viešajame transporte.

Tačiau kaip parodė Žmogaus teisių stebėjimo instituto atlikta muštynių viešajame transporte, kuriame įrengtos vaizdo stebėjimo kameros, inscenizavimas – kameros tebuvo butaforija, nes niekas nereagavo į neramumus viešojo transporto salone. Tariamas saugumas tebuvo tik Vilniaus viešojo transporto vadovų sukurta iliuzija, esą Vilniaus miesto autobusų ir troleibusų parkas modernėja. Stebina ir tai, kad jau ne vienerius metus nuostoliais besiskundžiantis Vilniaus autobusų ir troleibusų parkas leidžia sau išlaidauti ir įrengia vaizdo kameras, kurios realiai neturi jokios prasmės, nes į pavojingas situacijas nereaguojama.

Šios naujos tvarkos šalininkai teigia, kad tokia įlaipinimo tvarka sėkmingai gyvuoja daugelyje didžiųjų Europos miestų. Nežinau, kaip dėl kitų miestų, bet Lietuvoje tokia sistema beprasmė ir ne visur ji realiai funkcionuoja.

Panevėžyje tokia tvarka jau gyvuoja dvejus metus, bet pastaruoju metu, keleiviai vis dažniau laipinami pro visas duris. Nereikia skubėti lygiuotis ir imituoti Europos miestus, kol dar mūsų pilietinė ir politinė kultūra nepasiekė europinio lygio.

Naiviai manantiems, kad ši sistema anksčiau ar vėliau prigis, teks nusivilti – jau praeitų metų vasarą, kai buvo pradėta plauti smegenis, kad nuo liepos 15 dienos reikės lipti tik pro priekines duris, buvo aišku, kad ši sistema pasmerkta žlugti – pernelyg daug žmonių Vilniuje naudojasi viešuoju transportu: autobusais ir troleibusais.

Kituose Europos miestuose egzistuoja ir toks dalykas kaip metropolitenas, tad tuose miestuose autobusų keleivių srautas gan mažas ir juose įmanomas toks įlaipinimas. Bet Vilnius – ne vieta tokiems beviltiškiems eksperimentams.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!