Pirmiausia, teiginys, kad homoseksualumas yra nukrypimas nuo normos, visiškai nerodo, kad tai reikia drausti, nesuteikti teisės homoseksualams sudaryti partnerystės sutarties ir taip toliau. Ir aukštas intelekto koeficientas yra nukrypimas nuo normos. Ar dėl to kas nors nekenčia protingų žmonių? Ne.
Sergantieji vėžiu ar diabetu irgi nėra neapykantos taikiniai. Galima sugalvoti daugybę tokių pavyzdžių. Ir vis tiek išvada bus ta pati. Net jei mokslininkams kada nors ir pavyktų įrodyti šio reiškinio „nenormalumą“, tai žmonės, kurie nekenčia homoseksualų, nejaučia neapykantos visiems žmonėms, „neatitinkantiems normos“. Vadinasi, šis argumentas yra nediskutuotinas. Žvelgiant iš socialinių mokslų perspektyvos: klausimas apie normalumą pats savaime yra nenormalus. Nes jei visi žmonės taptų vienodi, jie nebūtų žmonės.
Toliau: dažnai kalbama, kad jeigu homoseksualumas bus pripažįstamas, jeigu visuomenė priims šiuos žmones, kaip pilnaverčius savo narius, tai bent jau ypač modernioje Lietuvoje įvyks pasaulio pabaiga. Tam pasitelkiami keli praktiški argumentai: „Gender Loops“ programa ir tai, kad homoseksualumo propaganda visus paverčia tokiais pačiais. Neva, pasaka apie du princus, visus vaikus privers keisti orientaciją.
Keista, o gal graudu, kad lietuviai dažniausiai net nestebi, kas vyksta pasaulyje: net sunku įsivaizduoti amerikietišką serialą be homoseksualumo konteksto. Amerikiečiai tai rodo gausiai ir dar neteko girdėti, jog tai būtų išnaikinę jų šalį. Be to, nėra jokių mokslininkų išvadų, kad bandymas suprasti du princus, gali sužaloti vaikus. Bet turint omeny, kad šią argumentaciją mano manymu naudoja tik visiški buki žmonės, net neverta daugiau to aptarinėti.
Patarčiau nueiti pas kurį nors psichoanalitiką ir paklausti, ar tai realu. Kai ištisai per visus galus transliuojama pedofilijos byla – ar tai pavojus, kad padaugės pedofilų?
Tarp kritikos esama ir kur kas absurdiškesnių teiginių. Pavyzdžiui, kad žmonės išnyks, nes niekas nesidaugins, o Lietuva negali sau leisti išnykti. Kad iš Lietuvos emigravo milijonas žmonių – mažai kam rūpi. Reikėtų labai daug homoseksualų, kad taip išnaikintų tautą. Kita vertus, gali būti, kad emigravo nemažai homoseksualų, supratę, kad neapykanta jiems artimiausiu metu tikrai nesumažės. Tik drąsūs žmonės geba ginti silpnesniuosius, nors tai visada buvo bent jau intelektualų garbės kodas – neginti jokių valstybių, jokių tautų, jokių ideologijų ar imperijų, o ginti tuos, kurie labiausiai puolami.
Įdomu, kaip logiškai eilinis lietuvis suveda tokias prieštaras „laisvė“ ir „būtinybė daugintis“? Gal reikėtų ir visas heteroseksualias poras, kurios neturi vaikų, laikyti tautos ir valstybės naikintojomis? Bet nelaikome. Todėl ir ši kritika – absurdiška.
Dar esama primityvaus įrodinėjimo, kad homoseksualai tarpusavyje bendrauja vien dėl sekso, kad jie mylisi iškrypusiais būdais. Tai ypač juokinga – tarsi heteroseksualios poros neužsiima nei oraliniu, nei analiniu seksu. O jeigu užsiima, ar jų kas nors nekenčia? Ne. Šita kritika, aišku, įmanoma tik Lietuvoje. Vis dar sunkiai lipančiai iš sovietinio totalitarizmo geldos. Kritikos gali būti ir daugiau – kuo jos daugiau, tuo ji naivesnė. Visi teiginiai, kuriais bandoma parodyti savo skurdžius protinius gabumus, paneigiami be didesnio vargo.
Tačiau norėčiau akcentuoti ne vien tai, kad kritiką galima paneigti. Klausimas juk: kodėl nekenčiama? Čia galimi keli atsakymai, kurie dažniausiai eina pramašiui ir papildo vienas kitą.
Lietuvoje vis dar absoliučiai nepopuliarios liberalizmo idėjos. Lietuviai labiau suinteresuoti ką nors konservatoriškai pamokyti, būtinai spręsti, kas ir kaip turi gyventi, kištis į Kitų gyvenimą, jį reguliuoti, rašyti komentarus, smerkti, niekinti. Taip elgiasi nelaimingi žmonės, kurių gyvenimas nuobodus ir beprasmis. Būtent tokie žmonės yra didžiausi mokytojai.
Kad Kitas gali pats pasirinkti, kaip gyventi – ši žinia Lietuvos dar nepasiekė. Prisidengimas tautos ir valstybės išsaugojimu – perdėm juokingas. Nes jei šios tautos ir valstybės tikslas atspindėti nacistinę Vokietiją, tai gal geriau jos išvis nebūtų. Jei neapykanta čia yra ne „nukrypimas nuo normos“, o „normalus“ dalykas, tai apie kokią tautą ir valstybę jūs čia kalbat?
Išgryninti arijų rasę buvo A.Hitlerio didysis tikslas. Jam atrodė, kad tai yra Aukščiausiasis Gėris. Ir tai miniu ne dėl noro ką nors sutirštinti. Kažkada lietuviai, pasinaudoję šio politinio veikėjo pagalba, galėjo nevaržomai žudyti žydus. Ir kai kurie labai tuo džiaugėsi – nes visada jų nekentė.
Kodėl? Dėl daugybės nelogiškų ir kvailų argumentų. Jiems vaidenosi, kad dėl jų nelaimių kalti žydai. Kaip dabar dėl visų Lietuvos nelaimių kalti homoseksualai. Tačiau jei tada žudė paprasti žmonės, tai dabar, manau, net garsūs intelektualai pasirodo kaip paskutiniai kvailiai ir ima teigti, kad valstybės ir tautos idėjos yra aukščiau už žmogaus laisvę. Neva, žmogus turi kentėti, kad būtų tauta ir valstybė. Todėl aš puikiai suprantu emigravusius draugus ir drauges, kurie čia grįžę tiesiog nežino, kaip elgtis.
Mano manymu, Lietuva neauga jokia prasme – nei ekonomine, nei kultūrine, nei intelektualine. Neseniai matytas nejuokingas karnavalas Seime, kur buvo panaikintas N. Venckienės imunitetas, dar kartą liudija: gyvename labai sudėtingais laikais, kai žmogžudyste įtariamas, neva, atradęs netikėtų įrodymų, kad jo dukra buvo prievartaujama, tampa tautos didvyriu. Nors pats turėjo intymių santykių jos motiną (kuri tuo metu buvo nepilnametė) ir liepė pasidaryti abortą. Štai kas Lietuvoje yra normalu.
Be to, tenka matyti ir tokių interneto gudruolių, kurie homoseksualams priskiria vaikų tvirkinimą, kas seniai visame pasaulyje yra paneigta. Daugiausia vaikų išprievartaujama vaikų namuose, asocialiose šeimose. Ar kas nors jaučia jiems neapykantą? Na, aišku, kad ne. Juk svarbu, kad Lietuvai jie padovanojo naujų piliečių. Gal kuris nors prievartautojas ims žudyti ir taps tautos didvyriu.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!