Nors nuomonių tarp komentatorių buvo įvairių, viena dažniausiai minimų priežasčių – tai, kad Lietuva vis tik yra daugelio tėvynė ir namai. Tuo metu DELFI laišką parašiusi Rugilė sugalvojo net dešimt priežasčių.
„Lietuvą myliu, nes: vertinu ir gerbiu lietuvius, kurie kovojo už jos nepriklausomybę; mūsų šalyje yra labai gražių vietų, kurių neturi kitos šalys; mes turime nuostabius papročius; mūsų šalyje, gyveno, gyvena ir tikiu jog gyvens žmonės, kurie yra nerealūs, pavyzdžiui, tie kurie įvairiais būdais garsina Lietuvą ir parodo, kad "mažas, tai ne silpnas"; lietuvių kalba yra labai graži; lietuviškos šventės dažnai suburia šeimą, kuri dėl kokių nors priežasčių neturi laiko bendrauti; knygos, dainos, šokiai, filmai, ypač tai kas yra sukurta 20 amžiuje, yra lyg šalies auksas; šalis yra tokioje geografinėje zonoje, kur būna keturi metų laikai, tai yra gerai, nes tiems, kuriems patinka šaltis, turi žiemą, o kuriems šiluma – vasarą; dauguma lietuvių turi ką valgyti, ką apsirengti... (lyginant su Afrikoje gyvenančiais...); lietuviai skaniausiai gamina!“, - rašė Rugilė.
Kitus skaitytojus konkurso tema įkvėpė rimuoti. Eilėraščius DELFI atsiuntė net du skaitytojai.
Autorius: Eretikas:
Lietuva, ant rankų aš Tave nešu,
Tą Baltijos pakrantės lopinėlį,
Kur upės teka tarp žalių miškų,
Beržai linguoja pajūrio pušų pavėsy.
Kur gimė protėviai, augino javus,
Kur Vytautas kryžiuočių pulkus skynė,
Kur Gediminas statė Vilniaus pilį
Ir kur sukilėliai kovojo tarp miškų.
Praėjo metų daug nuo tų laikų,
Kada ir Kijeve lietuviai pilis statė,
Ne vieną didžią dieną Lietuva juk matė,
Bet vėl sugrįžo prie savų kalvų.
Kad Donelaitis rašyt žodį mokytų,
Kudirka praustų „Aušros“ spinduliuose,
Prie Basanavičiaus Respubliką įkurtume,
Kuri suklupo po Stalino pėda plačia.
Bet nemirė dvasia lietuvio bei žemaičio
Ir nesušalo Sibiro platybėse ji, ne,
Kaip rugio grūdas po žiemos išdygęs,
Ji stiebiasi į Saulę, į žvaigždes.
Pūga eilinė pusnimis užklojo,
Kalvas, kelius ir klonius, nėr kur eit,
Šalie, jaunoji, kelk vėl savo žmones,
Pavasarinės Saulės pasitikt.
Paimk kastuvą, akmenį ar kirvį,
Nes traktoriaus kiekvienas neįpirks,
Pradėkime kartų mes metų ciklą,
Net jeigu vaisiais džiaugsimės ir ne visi.
Net jei „ne tau, Martynai, mėlynas dangus“,
Keliu, kurį Tu grįsi, eis vaikai tavi.
Saulutė vėl pro debesėlio kampą,
Palaisčius lietučiu gaiviu,
Atsiųs didžiulį glėbį spindulių.
Jungtinėj Karalystėj ta pati saulutė,
O Airijoj lynoja tuo pačių lietum,
Bet kai po darbo atsisėdi pailsėti,
Tu pamatai: esi čia savas, bet... tarp svetimų.
Ne tuo kampu ir Saulė šviečia,
Ir upė teka ne sava vaga,
Paukšteliai, net ir tie ne taip čirena,
Ir supranti, čia nepritapsi niekada.
Eilėraštį atsiuntė ir Pranas Kiaušinis:
Myliu aš Lietuvą labai,
Nes Ji juk motina tėvynė.
Juk esame mes jos vaikai,
Nors ir plona čia piniginė.
Nors užsienį daugiau uždirbčiau,
Deja ten niekad nevažiuosiu.
Geriau jau Lietuvoj numirčiau,
Kitiems tikrai neparsiduosiu.
Geriau miegosiu po balkonu,
Ir gersiu iš balos.
Geriau jau būsiu aš balvonu,
Bet tik iš Lietuvos.
Man čia patinka iš tiesų,
Ir kainos didelės patinka.
Nors neturiu savų namų,
Man Lietuvėlė tinka!
Visus sveikiname su Vasario 16-aja!
