Kas yra „Nežinomas kareivis“?
Nieko nėra kilnesnio už istorinės atminties įamžinimą. Mūsų tauta ir valstybė gyva atminimu tų žmonių, kurie krauju ir širdžių kaitra gynė šalį nuo priešų, saugojo jos Būtį. „Nežinomas kareivis“ - taip jis buvo pavadintas, todėl, kad jis primintų tuos, kurių nežinome ne tik vardų, pavardžių, bet ir kapo vietos.
Kai anuomet carai norėjo lietuvius paskandinti smuklėse, Dievo apvaizda pasiuntė vyskupą Motiejų Valančių. Kai iškilo pavojus nutautėti, suskambo Vinco Kudirkos varpai, nušvito Maironio skleidžiama šviesa. Kai, žlugus caro imperijai, Lietuva paskelbė Nepriklausomybę, godūs kaimynai pasiryžo gležną daigelį palaužti. Pakilo kovon vyrai. Juose ruseno gyvos kovos ir pasišventimo jausmas. Šiandien lenkiame galvas jiems, meldžiamės ir mokomės būti aukos žmonėmis.
Apie Lietuvos Nežinomą Kareivį
1927 m. vyriausybės sprendimu buvo sudaryta komisija. Pirmiausia nutarta prie kiekvieno kareivio kapų pastatyti cementinį kryželį, kurio projektą padarė žinomas Lietuvos skulptorius Antanas Aleksandravičius, o dailininkas Adomas Varnas pridėjo stilizuotus spindulius, kaip ant medinių kryžių.
Sutvarkius kapus Lietuvoje 1929 m. kapitonui Petrui Jakštui pavesta rūpintis Lietuvos karių kapais Latvijoje. Sutvarkius kapus 1931 m. 06 12, žuvusių karių palaikai buvo palaidoti Červonkos kapinėse. 1931 m. sumanyta Červonkos kapinėse pastatyti paminklą. 1931 m. 06 12 su automašina, sunkvežimiais ir trimis kareiviais buvo nuvykta į Eglainę (Latvija).
Žuvusių karių, palaidotų laukuose ir miškuose, palaikai buvo iškasti ir surinkti į didelę, specialiai padarytą dėžę – karstą ir buvo sumanyta palaidoti Červonkos kapinėse, o po to pastatyti paminklą žuvusiems kariams. 1932 07 17 traukiniu buvo pasiekta Eglainės geležinkelio stotis, o paminklo formas atsiuntė bagažu. Dailininkas Stasys Stanišauskas buvo šio paminklo autorius. Nepaisant to, kad Petras Jakštas galėdavo viską įsivežti be muito, jo buvo pareikalauta sumokėti 102 litus.
1927 m. buvo sudaryta komisija karių kapams tvarkyti. Karininkui Jakštui buvo pavesta tvarkyti Lietuvos karių kapus, esančius Latvijos teritorijoje. Kadangi viršininkas buvo išvykęs, su pavaduotoju buvo sunku susitarti. Todėl muitinės sargas nunešė Krucifiksą į sandėlį. Pranas Jakštas paskambino į Kauną ir paaiškino, kas nutiko.
Šie žmonės degė dideliu ryžtu, todėl jau per savaitę pastatė paminklą. Jo tūris buvo 32 m3, paviršiaus plotas - 57 m2, aukštis - 6,5 m. Dailininkas Stanišauskas grįžo į Kauną, o P. Jakštas pasiliko, nes norėjo baigti tvarkyti kapus ir atsisveikinti su darbininkais. Jie abu išvažiavo į Šederę, kur pravažiavo vieną vienkiemį tarp Eglainės ir Šederės. Iš kiemo greitai išbėgęs žmogus teiravosi, ar jie lietuviai, nes norėjo parodyti vieną labai svarbią vietą.
„Lauke yra palaidotas Lietuvos kareivis ir ten naktimis vaidenasi“, - dėstė žmogus. Keleiviai negalėjo patikėti, nes toje vietoje gražiai augo baltalksniai. Tačiau jie visgi paprašė šeimininko kastuvo. Atkasę, jie rado žmogaus kaulus. Pakeleiviai susirinko kaulus ir susidėjo į šeimininko atneštą maišą. Šiuos palaikus užkasė Červonkos kapinėse, šalia kitų kareivių. Paminklo atidengimui buvo skirtas didingas renginys. Dar 1934 m. buvo sumanyta įrengti Nežinomojo kareivio kapą.
Kadangi mūsų sostinę buvo okupavę lenkai, todėl jį privalėjome įkurdinti Kaune – laikinojoje sostinėje, prie Karo muziejaus. Šio gražaus tikslo iniciatorius buvo Karo sanitarijos viršininkas generolas V. Nagevičius. Buvo nuspręsta Nežinomo kareivio palaikus iš Červonkos į Kauną. Nebuvo taip paprasta, kaip atrodytų. Šiam tikslui įgyvendinti reikėjo gauti Latvijos valdžios leidimą. Tam buvo mažai laiko, todėl P. Jakštas pasiūlė palaikus parvežti kontrabanda.
Jis parašė laišką į Eglainę savo bičiuliui Kupšanui, kuris dalyvavo užkasant palaikus, teiraudamasis ar nebūtų galima pervežti šio „krovinio“ kontrabandos keliu: dėžutę su palaikais paliekant juos netoli Noreikių geležinkelio stotelės pas policijos viršininką. Jo tikslo įgyvendinimo padėjėjas pranešė, kad planuotą darbą atliko diena anksčiau. Maišą jis paliko pas šeimininkę. Kadangi kiekviena moteris turi įgimtą smalsumą, todėl tučtuojau išėmė iš maišo dėžutę, tikėdamasi ten rasti kontrabandos, ji rado žmogaus griaučius ir šią žinią akimirksniu paskelbė visiems. Buvo pranešta Kauno krašto apsaugos ministerijai apie tokį įvykį ir tam buvo atsiųstas vagonas kareivio palaikams pervežti.
Vagoną su karstu, į kurį buvo įdėti nežinomo kareivio palaikai prie vagono durų buvo prikaltas pintas gėlių vainikas - kryželis, mokytojo Mikėno rūpesčiu nupintas eglišakių vaikinais Geležinkelietis uždarė vargano duris, užplombavo. Vyrai pagarbiai nusiėmė kepures, moterys šluostėsi ašaras. Iš Daugpilio (Latvija) atėjo keleivinis traukinys, prie kurio prikabino vagoną su Nežinomo kareivio palaikais, kurie iškeliavo iš Kauno. Garvežys trim ilgais švilpimais pagerbė nepaprastą keleivį – Nežinomąjį kareivį į Kauną.
Truputi istorijos apie Lietuvos savanorius
Prieš du dešimtmečius aktyviausieji sąjūdiečiai visoje Lietuvoje pradėjo ieškoti savanorių, 1919-1920 metais žuvusių už šalies laisvę, kapų. Atgimimo idėjų paskatinti jie būrėsi į draugijas, aukojo savo lėšas ir laiką, tvarkė surastus kapus. Netrukus atgimimo banga atsirito ir į Rokiškį.
Entuziazmo kupini rokiškėnai ryžtingai ėmėsi šios savanoriškos veiklos. Pirmieji aktyvistai buvo: Pranas Turonis, Leonas Seibutis, Ramutė Povilavičienė, Algis Paškonis, Tauvilis Aleksėjus, Algis Kuolas ir Rima Norvaišienė. Pastaroji taip pat įkūrė 1919-1920 metų Lietuvos savanorių karių kapų priežiūros bendriją dirbančią visuomeninais pagrindais. Jai taip pat atiteko ir pirmininkės postas, kuriuo ji didžiuojasi jau dvidešimt metų.
Kada kalbėjausi su šia ponia, pasidomėjau, kodėl ji ryžosi tokiai veiklai? „Mato tėvas buvo kariškis, pasienietis. Jo kontroliuojama zona - nuo Armonių kaimo Juodupės seniūnijoje iki Ėglanės gyvenvietės Latvijoje. Apie 1954 metus nuvilnijo įspėjimas – slėpti Lietuvos nepriklausomybę menančias knygas, nuotraukas. Tėvas su puskarininkio uniforma buvo įsiamžinęs šalia savanorių paminklo Červonkos kapinėse. Jis man parodė savo nuotrauką, suplėšė ją ir paliepė: „Kai Lietuva bus laisva, būtinai aplankyk šiuos kapus“,- prisiminimais dalinosi ponia Rima Norvaišienė.
Tauvilis Aleksėjus – pirmasis Tėvynės Sąjungos Rokiškio skyriaus pirmininkas aktyviai rėmė restauruojant paminklą ir kryžius Červonkos kapinėse: 31 kryžių ir paminklą, tremtinys, buvęs LPKTS Rokiškio skyriaus pirmininkas, aktyvus visų istorinių, patriotinių renginių dalyvis, gausiai remiantis įvairius renginius, paminklų statymą, dovanojęs paminklinį kryžių, skirtą Rokiškio krašto tremtiniams.
Apie bendrijos sunkumus ir rūpesčius
Daugiausiai darbo ir rūpesčių bendrija turėjo tvarkydama vienus gražiausių Lietuvos savanorių kapus Červonkoje (Latvija). Reikėjo ne tik restauruoti kryželius, bet ir atnaujinti laiko apardytą žinomo skulptoriaus Stasio Stanišausko paminklą.
1919-1920 m. Lietuvos Savanorių Karių Kapų Rokiškio rajono bendrijos veikla ne tik Lietuvoje
Bendriją prižiūri 91 kapą, anaiptol ne tik Rokiškio rajone (Rokiškio, Obelių, Tumasonių, Gediškių, Aleksandravėlės, Bagdoniškio, Degenių) palaidotų karo savanorių kapus, bet ir Latvijos Respublikoje. Todėl ji dažnai vysta į Subatės, Červonkos, Ilukstės, Sventės kapus. Nė vienas kapas nepamirštamas per Vėlinės, Vasario 16-ąsias.
Šiuose renginiuose visada dalyvauja Daugpilio Ilukstės Latvija rajonų vadovai Ant visų padedamos puokštės, degamos žvakutės, pasakomi nuoširdūs žodžiai. Červonka – tradicinė renginių vieta. Jau dvidešimt dveji metai Vasario 16-oji diena neapseina be kelionės į šią vietą Latvijos teritorijoje, todėl tai tapo tarsi gražia tradicija, prie kurios aktyviai jungiasi ir jaunimas. Taigi, galime didžiuotis, kad Rokiškis turi tokį jaunimą, kuris turi didelę širdį ir taip uoliai jungiasi prie įvairių savanoriškų veiklų. Lenkiamės visiems savanoriams ir tikime, kad tokių ateityje bus dar daugiau.
Norintys daugiau sužinoti apie savanorių kapus ir kas juose palaidota, maloniai laukiame skambučių telefonu 867033721.
--
Šis rašinys yra „DELFI Piliečio“ ir Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) inicijuoto rašinių ciklo „Savanorystė“ dalis, kuriuo norima išsklaidyti mūsų visuomenėje egzistuojančius mitus apie savanorystę, informuoti apie savanorystės teikiamą naudą, prieinamumą ir svarbą.
Šiame cikle bus žinomų asmenų, įvairių profesijų atstovų, darbdavių pasisakymai ir mintys apie savanorišką veiklą.
Jeigu Jūs pats(-i) esate kada nors užsiėmęs savanoriška veikla ar iš arti stebėjote draugų darbą, gal pažįstami, pabuvę savanoriais, pasidalijo su Jumis savo patirtimi, parašykite mums ir Jūs el. paštu: pilieciai@delfi.lt.
Įdomiausių rašinių autorius apdovanosime!!!