Kiekvienas šią situaciją mato iš savo pozicijos. Darbdaviai kalba apie tai, kad jauniems darbuotojams trūksta atsakomybės, jaunimas kalba apie tai, kad darbdavių keliami reikalavimai yra dideli, o užmokestis - mažas. Šiame straipsnyje pateikiamos įdomiausios skaitytojų nuomonės.
Iš darbdavio perspektyvos:
„Prieš mėnesį atleidom iš darbo merginą, kuriai mūsų darbo vieta buvo pirmoji gyvenime. Įmonė didmiestyje, atlyginimas - du tūkstančiai, pareigybė - vadybininkas. Taip atmestinai į darbą žiūrinčių žmonių dar niekada nebuvau sutikusi. Ji ignoravo vadovo paliepimus, nekreipė dėmesio į pastabas... Po šios patirties daugiau niekada nepriimsime žmogaus be patirties“, - rašo skaitytoja.
„Liūdna, bet jie atėję nori tik paplepėti, pasitrainioti (darbai turėtų pasidaryti patys) ir gerą atlyginimą gauti - visiškai nieko nedirbdami, teigiu drąsiai iš patirties. Kol nesuvoks, kas yra darbas, tol ir tegu sėdi be darbo“, - patirtimi dalinasi diskusijos dalyvis.
„Kad ir kaip socialiai atsakingai norės elgtis darbdavys, tačiau kiekvienas potencialus darbuotojas yra statomas dirbti į konkrečią poziciją, iš jo laukiama konkrečios naudos įmonei, už kurią mokamas darbo užmokestis. Ir iš patirties galiu pasakyti, aš geriau priimsiu dirbti jauną žmogų be konkrečios patirties, kuris savo CV turės įrašęs įvariausius darbus vasaros mėnesiais ir investuosiu į jo mokymus bei paruošimą darbui, o ne tik studijas baigusį specialistą, kuris „labai sunkiai“ mokėsi ir vasaromis ilsėjosi, o dabar antri metai sėdi tėvams ant sprando, nes niekas jo, vargšo, nenori įdarbinti, kadangi jis neturi patirties. Patikėkite - šiuo atveju darbo patirtis ne esminis argumentas. Yra įvairaus jaunimo ir tikrai, norintys dirbti - susiranda darbą, užsirekomenduoja praktikų metu, o svarbiausia, atėję į darbo pokalbį, nepradeda reikalauti automobilio, telefono, trumpų darbo valandų ir didžiulio atlyginimo, kurio kažkodėl nereikia užsidirbti“, - rašo skaitytojas.
„Visų pirma, niekas nenori būti ta mokomąja baze kažkam tai. Patobulėjęs, kažką pramokęs, jis jau kelia sparnus. O jei dar buvai į kokius kursus išleidęs, jam mokslus apmokėjęs? Vis tik dažnai mūsuose atsitinka taip, kad jaunas žmogus įsivaizduoja labai daug išmanantis, o realiai tai toli gražu. Tad ir atlyginimo iš kart užsiprašo „normalaus“, o juk dar reikia pažiūrėti pirmiau ar tu vertas tų pinigų. Visų trečia, jaunų moterų niekas nenori, nes jos paties geriausio reproduktyvinio amžiaus. Todėl vaikas vienas, antras, o gal ir trečias ilgam nukelia realias galimybes būti naudingam firmai. Siūlau grąžinti jauno specialisto statusą keleriems metams, kuris iš vienos pusės sudarytų kažkokias nuolaidas jaunam specialistui, o iš kitos pusės būtų kažkoks įsipareigojimas nekeisti darbo ar pan“, - siūlo diskusijos dalyvis.
„Elementaru, įmonei reikalingi lojalūs, atsakingi darbuotojai, galintys prisiimti atsakomybę ant savo pečių, o ne ateinantys į darbą pabimbinėti ir paskui išpūtus akis prašyti didesnio atlyginimo. Be to, jaunimas į darbo procesą žiūri labai atmestinai, kokią tu jiems algą bemokėtum, aišku, yra išimčių. Ačiū už dėmesį“, - rašo skaitytojas.
„Nemanau, kad visi jauni žmonės yra niekam tikę, tikrai yra atsakingų ir pareigingų, bet ir mes savo darbe esam susidūrę su per daug savimi pasitikinčiomis, arogantiškomis asmenybėmis, kurios nei patarimų, nei kritikos nemoka išklausyti ar priimti. Kai taip „užsirauni“ ne vieną kartą, daugiau neieškai“, - nuomonę dėsto skaitytoja.
„Jaunimo be patirties įdarbinti negaliu (administracijoje), kadangi įmonė nedidelė ir dirbantysis jau turi mokėti dirbti. Lietuvoje daugelis įmonių smulkios arba vidutinės, kas reiškia, kad jose yra tik po vieną tam tikros specializacijos žmogų. Pvz., ar kas priims ką tik baigusią buhalterę į darbą, kuri viską tvarkys, kadangi įmonėje dirbs tik viena buhalterė. Galiu pasakyti, kad įmonei šakės, nes pridarys tiek nesąmonių, kad ohoho. Štai čia ir esmė, kodėl reikalingi darbuotojai su patirtimi“, - paaiškina diskusijos dalyvis.
„Niekas nenori ką tik baigusių, nes jie neturi jokio atsakomybės jausmo, nori GAUTI didelę algą, o ką moka jie dirbti ir ką padirbs, tai jiems dzin. Tokie tinkami tik dirbti biurokratais. Kažkaip, kai aš pradėjau dirbti, tai buvo visai kitoks požiūris į atsakomybę, į atliekamą darbą, tobulėjimas, domėjimasis vykstančiais procesais. Dabar jaunimui viskas dzin. Padariau nuostolių įmonei ir viskas dzin. Svarbu ketvirtadienį su chebra per „Skype“ pradėti derinti, kur varys penktadienį vakare“, - rašo skaitytojas.
„Man kaip darbdaviui nereikalingas toks specialistas su aukštuoju išsilavinimu, kuris būtų dirbęs kroviku, valytoju, picų kepėju ir t.t. Priežastis tokia, kad jis turi atstovauti darbdavio interesams. Šiuo atveju, padirbęs darbininku, jis jau ateina dirbti nusistatęs prieš darbdavį, tipo mažai moka ir tralialia. Tokie darbuotojai yra pasyvūs, plius nelabai išmano ką dirba, nes dažnai ir studijų metu dirbdavo. Vadinasi, nieko neišmoko, tik dirbti juodą darbą. O tokie nereikalingi. Nebent į kokią Norvegiją, į žuvies fabrikus“, - rašo darbdavys.
„Dar ir kaip nori. Bet nori ką nors mokančių ir norinčių dirbti, o ne vien dėl gražumo ir kelių diplomų, išduotų visokių neaiškių įstaigų, kaip VPU, ISM ar MRU. Sutikite, jei žmogus dirba ne dėl karjeros, kūrybinio džiaugsmo ar saviraiškos, o tik dėl to, kad gali pavažinėti „valdišku“ opeliu ir turėti darbdavio duotą telefoną, tai jau kažkas tokio iškreipto“, - mano diskusijos dalyvis.
„Netiesa, kad jaunimas yra nepriimamas. Esu priėmusi kelis jaunus darbuotojus be patirties ir jie tikrai puikiai dirbo. Bet, deja, didžiosios daugumos pagrindinis tikslas gerai „parsiduoti“. „Sakykim norėčiau nuo 3000 Lt, su galimybe kad ateityje didėtų“, o kai paklausi, ką moka daryti, tai, pasirodo, tik kavą sugebėtų paruošti... Čia aprašiau konkretų pokalbį, bet labai gaila, kad panašių pokalbių buvo dauguma.
Dar vienas svarbus aspektas, kad kai neturi jokios darbinės patirties, tai pirmoje darbovieteje lygini savo svajonių darbą su realiu darbu. Ir jeigu lūkesčiai buvo gana dideli, aišku, dirbantysis patiria diskomfortą... Kai padirba keliuose darbuose, susivokia, ką reiškia dirbti, kokie darbdavio reikalavimai, kokios yra taisyklės ir kas darbe vadovauja. Toks darbuotojas jau vertina dirbamą darbą realiai, adekvačiai“, - rašo skaitytoja.
Iš darbuotojo perspektyvos:
„Mane praeitą savaitę kvietė į pokalbį ir per jį pareiškė, kad ieško žmogaus su patirtimi. Tai kokią teisę jie turi gaišti mano laiką? Jei ieško su patirtimi, tai tegul ir kviečia tik tuos, kurių CV patirtis metais, o ne mėnesiais įrašyta. Arba kitas variantas - pakviečia, palaiko 2-3 min., paklausia, kiek algos noriu, paprašo apie save papasakot, nors CV mano turi, lyg to telefonu negalima padaryt“, - rašo skaitytoja.
„Lietuvoje VISI darbuotoja yra blogi. Jaunas labai - blogai, be patirties. Per 25 metus darbuotojas - blogai, ves/tekės, vaikus gimdys, vaikai sirgs, ims nedarbingumas. Per 40 metų - jau amžius per didelis. Per 50 - nurašom iš viso arba susimylim priimti už minimalią“, - skeptiškas skaitytojas.
„Nemanau, kad nenori įdarbinti jaunų. Tik jaunus ir įdarbina, tik yra pakankamai daug jaunų bedarbių, tiek su patirtimi, tiek be, o iš kelių dešimčių kandidatų fiziškai gali priimti tik vieną - tų darbo vietų tai juk lašas jūroje. Nesąmones čia žiniasklaida tik rašo, kad atseit nenori. Ko tikrai visiškai nenori įdarbinti, tai vyresnių bedarbių ir tai galima išskaityti darbo skelbimuose, ir aš pati tai patiriu (esu priešpensijinė bedarbė)“, - patirtimi dalinasi skaitytoja.
„Na, man 20, sugebėjau rasti darbą vasarai tik per pažįstamus. Visos pastangos pačiam susirasti, nuėjo šuniui ant uodegos. Taipogi nesieju savo ateities su Lietuva, nematau čia jokių perspektyvų nei dirbti, nei mokytis... Visa ateitis dar prieš akis, bet ateitis Lietuvoje? Kokia ateitis? Bandyti sudurti galą su galu? Ne, ačiū... Prisijungsiu prie tų, kurie mieliau aria užsienyje, negu Lietuvoje už centus“, - rašo skaitytojas.
„Jau pats temos pavadinimas yra nesąmonė ir dauguma paverkšlenimų apie tai yra nesąmonė. Tai to, ir tik to jaunimo, kurio nenori įdarbinti, problema. Turiu du sūnus. Vienas jau baigęs studijas. Tą įdarbino dar besimokantį paskutinėje gimnazijos klasėje. Studijuodamas kurį laiką buvo įsidarbinęs iš karto trijose įvairiose pozicijose. Baigęs studijas, dviejų atsisakė, vienoje pasiliko ir iš karto buvo įdarbintas pagal magistro studijų specialybę. Antras studijuoja trečius metus. Įdarbintas buvo nuo antrojo kurso. Ir dirba. Taip kad man visi tie verkšlenimai apie „neįdarbinamą“ jaunimą kelia tik juoką. Nebent pripažintumėte, kad visa mano šeima tiesiog genialūs, savo galimybėmis labai besiskirianti nuo vidutinio „jaunimo“, - patirtimi dalinasi skaitytojas.
„Man jau 30. Tą fazę „kas mane be patirties įdarbins“ jau praėjau. Galima sakyt, jau esu specialistas (tobulybei ribų nėra, aišku) ir bet kurioje darbo vietoje galiu imti ir daryti 100 proc. pajėgumu ir atsakomybe (tvirtinamą parašu, šiaip). Per tą savo stažą (bendroje sumoje su pasidarbavimais studijų metu ~10 metų), supratau vieną dalyką. KIEKVIENAS DARBDAVYS NORI LOJALAUS IR VISIŠKAI PAVALDAUS ŽMOGAUS, KURIS NESAKYTŲ „FIRMAI NESUMOKĖJO, TODĖL ATLYGINIMO NEGAUSIU“, O SAKYTŲ „MUMS NESUMOKĖJO“, t.y. matydamas žmogų, kuris eina kartu su firma, kaip jos dalis, o ne koks žmogus iš šalies, kuriam tiesiog mokama alga, darbdavys bus daug labiau patenkintas nei matydamas nepriklausomą asmenybę, kuri atvirai demonstruoja, kad bet kada gali padėti ant stalo pareiškimą. Tai kelią susierzinimą ir įtampą.
Kiekvienas darbdavys jaučiasi, kad atiduoda dalelę ar didelę dalį savęs įmonei, veiklai ir jei jis tai daro, nes apskritai tiki tuo, jam bus skausmingi ir piktinantys darbuotojo atsiribojimai nuo darbinės veiklos. Iš vienos pusės teisybės yra, iš kitos pusės... po galais, žmogus juk atiduoda trečdalį ar daugiau savo gyvenimo laiko ĮMONEI.
Nuo šitos vietos reiktų išskirt, kad yra keli žmonių tipai - vieni yra individualistai ir nori būt nepriklausomi, kiti daug geriau jaučiasi eidami po kažkieno vėliava ir sakydami „mes“. Charakteris yra charakteris, jo nepakeisi, galima tik kažkaip su juo sysigyvent.
Mačiau daug žlugusių karjerų, atleidimų iš darbo vien todėl, kad darbuotojai, nors ir būdami tikrai geri specialistai demonstravo būtent tokį norą būt nepriklausomi. Tiesiai šviesiai tariant, darbdavys nori žmogaus kontrolės ir kur kas didesnės nei tik darbiniai santykiai.
Noriu pasakyt, kad tie, kurie jaučia, kad yra individualistai, žengtų šiek tiek kitokiu keliu - sunkesniu. Jie turi tapti tokio lygio specialistais, kurie būdami laisvai samdomi, netrūktų savo paslaugų paklausos“, - patirtimi pasidalino skaitytojas.
