Visus žmonių mėtomus argumentus paminėti ir aptarti prireiktų net kelių mokslinių darbų. Iš tiesų, labai lengva teisti, prieš tai detaliau neapgalvojus ir neįvertinus situacijos. Ir vis dėlto, ar yra dėl ko mums šitaip piktintis vieni kitais, ir ar mes tikrai negalime pateisinti išvykusiųjų? Norėdami geriau suprasti emigrantus, turime panagrinėti galimas išvykimo priežastis, kurių yra labai daug. Iš arčiau pažvelgsime tik į dvi.

Klajokliai jau senų senovėje kėlėsi iš vienos vietos į kitą, ieškodami geresnių gyvenimo sąlygų, kad galėtų išmaitinti savo šeimą ir patenkinti kitus, tais laikais aktualius, savo poreikius. Panašiai viskas vyksta ir dabar Lietuvoje, po kelių tūkstančių metų.

Problema ta, jog dauguma uždirba labai nedaug. Taip pat svarbių profesijų atstovai, pavyzdžiui: mokytojai ar socialiniai darbuotojai gauna neadekvatų atlyginimą, kuris neatspindi jų darbo vertės. Klajoklis, matydamas, kad aplinkui nebėra pakankamai uogų, o žolė tuoj bus nugnaibyta naminių gyvulių, anksčiau ar vėliau pajudės į vietą, kur aplinka bus stabilesnė. Gal tai ir yra viena iš priežasčių, kodėl žmonija neišmirė, o atvirkščiai — plėtėsi ir sparčiai tobulėjo, nes migravo ir sugebėjo adaptuotis naujose vietovėse. Tai yra paprastas gyvuliškas instinktas išlikti, kuris, žinoma, per tiek daug metų šiek tiek modifikavosi, bet jo esmė nepakito.

Iš dalies tai paaiškina ir lietuvių, kaip tautos, pasyvumą. Pinigų stygius gali smarkiai paveikti žmogaus psichologinę būseną. Tie, kurie mano, jog pinigai laimės neužtikrina, labai klysta. Turėdami pakankamai lėšų ne tik galime neatsisakyti vakarienės, bet ir leisti sau mažus malonumus, tokius kaip kavos puodelis su kolega. Didėjantis pinigų kiekis praranda savo įtaką laimei, tuomet, kai tokie maži malonumai yra nebevertinami.

Taigi, negalėdami sau leisti įvairių smulkmenų, praskaidrinančių dienas, tampame negatyvūs ir pasyvūs. Šitaip nebelieka laiko galvoti nei apie šalies situacijos gerinimą, nei apie tai, kas būtų nesusiję su klausimu „ar aš turėsiu, už ką pavalgyti po savaitės?“. Visa ši sukurta atmosfera, kuomet jauti įtampą tiek viduje, tiek išorėje, priverčia daryti tam tikrus sprendimus, šiuo atveju — išvykti į stabilią vietą.

Antroji priežastis, kodėl piliečiai emigruoja, yra jaunimo noras mokytis prestižiniuose pasaulio universitetuose. Dažnai jie negrįžta dėl mažų atlyginimų, darbo trūkumo, o kartais dėl to, jog jų specialybės yra paprasčiausiai nepaklausios tėvynėje. Be to, Lietuvos universitetai nėra patys patraukliausi, kad priviliotų didelį skaičių intelektualių studentų. Neginčiju fakto, jog turime daug pasiekusių lietuvaičių, baigusių universitetus gimtinėje, tačiau spėju, jei tik būtų turėję palankias sąlygas ir galimybes, retas kuris iš jų nebūtų išvažiavęs į užsienį.

Išvažiuodamas svetur dėl mokslo, tu neišduodi savo šalies, o tik sieki gilinti žinias ir praplėsti mąstymą. Gauta patirtis užsienyje yra nepalyginamai vertingesnė už patirtį, gaunamą čia. Jei niekas neišvažiuotų, neturėtume atstovų geriausiuose universitetuose, o ir žmonių, garsinančių Lietuvą, sumažėtų perpus. Nors šitaip ir prarandame daug gerų specialistų, gera žinia ta, kad vis dėlto yra grįžtančių, ir jų bus dar daugiau ateityje. Iš tiesų, tai yra nuostabu, jog jie emigruoja. Visos šių žmonių žinios ir mokslo darbai yra neįkainojami. Visą tai jie galės panaudoti sugrįžę, nes esu tikra, jog būtent jų entuziazmas ir pasaulio suvokimas padės taisyti esamas spragas mūsų šalyje.

Žemė – tai mūsų namai. Iš tiesų, šiek tiek gaila, jog dalinamės ir savinamės ją ne vardan paprastesnio ir lengvesnio gyvenimo žmonėms, o dėl valdžios ir turtų. Tik dėl to, kad Lietuvai galiausiai atiteko ši teritorija, ne mažesnė ir ne didesnė, mes gimėme Lietuvoje. Tai nebuvo mūsų pasirinkimas, tačiau negalėdami nieko pakeisti mes čia užaugome ir prie jos pripratome, o daugelis ją ir pamilome.

Kuomet individualus asmuo nusprendžia trumpam pabėgti iš jam „paskirto“ lopinėlio, neturėtume per daug riaumoti vien dėl to, jog mes to nebėgame. Priežastys, kodėl taip nutinka, yra visiškai suprantamos — Lietuva neužtikrina stabilumo ir kartais yra per siaura platiems mokslo protams. Aš visiškai pateisinu emigraciją, tačiau neteigiu, jog tai yra labai gerai, ypač dėl to, kad didėjantys srautai simbolizuoja tam tikrą šalies krizę, kuri, aš labai tikiuosi, pradės mažėti, nes Lietuva keisis.

Aš pati gyvenu užsienyje, ir dar gyvensiu ilgai, nes noriu įgauti daugiau patirties ir žinių. Tačiau vėliau tikrai sugrįšiu, nes čia gimiau, čia augau ir visos mano svajonės yra susijusios su Lietuva.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!