Prieš 10 metų, kai dar mokiausi pradinėje mokykloje, užsienis atrodė tarsi kita planeta, tada tikrai neturėjau nė mažiausios vilties ar noro užaugus ten gyventi, dirbti ar mokytis. Prieš 4 metus mano smegenys naiviai net neapdorodavo minčių apie tai, kad baigus mokyklą mokysiuos, dirbsiu ir gyvensiu Lietuvoje. Užsienis buvo vienintelis atsakymas į visus klausimus susijusius su mano ateitimi.
O dabar man 17 metų, mokausi vienuoliktoje klasėje, kasdien grimztu į vis didesnę apsisprendimų duobę, kiekvieną dieną kankina klausimai: kiek gi privalėsiu išlaikyti egzaminų, kad galėčiau stoti į universitetą Lietuvoje? Ir ar tai sugebėsiu padaryti gerai? Kokia aukštąją mokyklą pasirinkti, kad tenkintų mano ateities viltis ir kartu būtų įmanoma sukrapštyti reikiamą sumą pragyvenimui ir mokslams? Ar sugebėčiau studijuoti užsienyje? O gal metus padirbti užsienyje ir tada bandyti ten įsitvirtinti ir studijuoti? O gal..? O gal..? O gal..?
Pasvėrus visus už ir prieš, paklausius jau patyrusių patarimų, galiu konstatuoti faktą, jog tapti emigrante būtų pats logiškiausias sprendimas, siekiant gauti gerą išsilavinimą, susikurti savo ateitį, patogų gyvenimą ir nesumažinti tėvų maisto dozės iki duonos kriaukšlelės per dieną.
UŽ. Pirmiausia vilioja tai, kad mokslas, daugumoje tarp emigrantų paplitusių šalių, yra nemokamas ar bent paskolų mokslams sąlygos yra mažų mažiausiai prieinamos net ir paprastam žmogui, neuždirbančiam milijonų. Be to, susirasti darbą studentui Škotijoje, Danijoje ar Anglijoje žymiai lengviau nei studentui Lietuvoje, jei atvirai, tai tiesiog neįmanoma.
Emigruoti traukia ir tai, kad ten baigęs mokslus esi beveik garantuotas, kad gausi darbą bent panašioje srityje į tą kurią mokeisi ar be, kartais šiek tiek utopinių, „lietuviškų“ verslo kūrimo reikalavimų galėsi bandyti kurti verslą, ir, kad išvis turėsi darbą. Ir net dirbdamas paprastą darbą galėsi išsilaikyti ir nesijausti kone „visuomenės padugne“.
Be visų finansinių privalumų mane traukia ir kitoks „nelietuviškas“ žmonių požiūris į gyvenimą. Pamenu, kaip vaikystėje, kaip kokio stebuklo laukdavau iš užsienio atostogų grįžtančių giminių. Man patikdavo matyti, kaip jie beveik nuolat šypsosi, vaikšto apsirengę kaip jiems patogu, o ne kaip šaukia neaišku kieno nustatytos mados, patikdavo klausytis jų istorijų, kurios nė iš tolo neprilygo tėvų kasdienybei, kuri susidėdavo iš trijų dalyku: miego, maisto ir darbo. Dabar aš pati turiu nemažai draugų, kurie jau emigravo ir tiesiog žaviuosi jų požiūriu.
Pavyzdžiui, studijų klausimu, jie pamatę, kad jiems studijuojama specialybė nepatiks, be jokių abejonių imasi kitos ir taip, kol atranda tai, ką iš tikro norėtų dirbti, ko nepasakyčiau apie save. Jei įstočiau į bet kurį Lietuvos universitetą ir kokiam trečiam kurse sugalvočiau, kad man tai tikrai nepatiks, kasdien tai dirbti bus kančia, vis tiek nieko nekeisčiau, nemesčiau studijų, ypatingai jei studijuočiau valstybės finansuojamoje vietoje, vien dėl tėvų, nes jiems kas mėnesį atiduoti puse savo algos man, kad galėčiau pramisti sostinėje ar kitame didmiestyje, labai labai sunku.
PRIEŠ. Emigruoti stabdo tik baimė imtis daryti tai, ko niekada nebandei, tiesiog imti ir išvažiuoti. Ir neišsigąsti, jei iš pirmo karto nepavyks kažko įgyvendinti, taip pat šiek tiek baugu būti tuo vienu iš nedaugelio, kuriam taip ir nepasiseks, bet juk čia tapti tuo nelaimėliu yra tūkstantį kartų daugiau galimybių... Šiais laikais, net atstumas nebestabdo, juk gausu pigių skrydžių kompanijų, o ir visagalis „Skype“ tirpdo net ir didžiausius atstumus. Nesmagu tik dėl to, kad ten baigus studijas, ko gero grįžti į Lietuvą ir dirbti ar kurti verslą nebūtų jokio noro, ir vargu ar atsirastų darbo vietų...
„Pamėgink, atvažiuok pamatysi, visai kitoks gyvenimas, visai kitokie žmonės, tau patiks, tikrai“- tokią frazę iš emigravusių draugų jau girdėjau begalybę kartų. Suprantu, kad jei neįstosiu į valstybės finansuojamą vietą Lietuvos universitete, mano tėvai neturi jokių šansų užmokėti už studijas, o aš studijuodama nespėčiau dirbti.
Be to, nežinau, kokią tiksliai studijų programą norėčiau pasirinkti ir svarstau gal baigus mokyklą, metus padirbti užsienyje, užsidirbti pinigų, suprasti ko noriu iš gyvenimo, tik ar tada vis dar norėsiu grįžti ir studijuoti Lietuvoje...
Kol kas nesakau, kad išvažiuosiu, nes gal neišdrįsiu. Bet ateities kūrimas neapsieina be bent vienų metų emigravus, tam, kad grįžus į Lietuvą turėčiau iš ko tą ateitį sau pasistatyti. Ir tada kyla dar vienas klausimas: ką reikės daryti, jei nerasiu pajamų šaltinio ir pasistačius ateitį čia neturėsiu kaip išgyventi? Taip, ko gero atsakymas: emigruoti...
Taigi, man emigracija, gyvenimas kitoje šalyje, ne taip skęstančioje bedarbių skaičiuje, didelėse kainose ir mažuose algose, atrodo tarsi išsigelbėjimas iš sunkiai pakeliamos finansinės naštos, tarsi garantas, kad ateitis nebus nuomojamas vieno kambario butas prastame rajone, nemėgstamas darbas, sena vos riedanti mašina ir atostogos kartą per 5 metus užmiestyje, ne užsienyje.
P.S. Lietuvą labai myliu, nes joje gimiau ir užaugau, čia mano šaknys, mano giminės. Ir jei būsiu garantuota, kad čia turėsiu mėgstamą darbą, galėsiu padėti tėvams, keliauti, tikrai gyvensiu Lietuvoje.
--
Esi moksleivis ir turi savo nuomonę apie emigraciją? Išsakyk ją ir laimėk e.knygų skaityklę ir kitus prizus! Konkurso sąlygas rasi ČIA.