Emigracija vis labiau pasiglemžia darbščiuosius mūsų šalies piliečius. Nuo nepriklausomybės atgavimo, šalį jau paliko pusė milijono žmonių. Tad kodėl taip sparčiai nyksta mūsų valstybė? Kodėl daug skurdesnėse valstybėse nėra tokių išvykimo mastų ir kas gali emigraciją pažaboti? Kas laukia Lietuvos jeigu emigracija nesustos? Kviečiu jus apžvelgti visus tuos klausimus.
Aš esu labai tvirtos nuomonės, jog pagrindinis šios emigracinės bangos iniciatorius yra sovietinė diktatūra. Lietuviai, pusšimtį metų gyvenę sovietinėje priespaudoje, patyrė didelį nepriteklių, turėjo minimaliai savojo kapitalo. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, žmonės pagaliau ėmė suvokti kas yra nuosavas turtas. Materialinės gerybės tapo pagrindine relikvija. Mūsų tėvai, seneliai, gyvenę nepritekliuje, perdavė naujoms kartos mąstymą, kuris materialines gėrybes iškelia į Olimpą. Dabar galime pamatyti, kaip grįžę emigrantai už visus pinigus nusiperka priemonę, kuria geriausiai galima pasirodyti prieš kitus. Dažniausiai ta priemonė yra automobilis, ir nesvarbu, kad dėl brangaus pragyvenimo, emigrantas uždirba tikrai ne aukso kalnus, jis viską išleidžia tam automobiliui. Juk dabar, kai mūsų gyvenimas yra paremtas materialine gerove, mes vietoj to kas mums yra naudingiau, geriau palepiname savo ego. Todėl tai yra viena iš priežasčių, renkantis emigraciją, nes Lietuvoje jiems aplenkti protingesnius, darbštesnius žmones savo „turtais“ neįmanoma, todėl yra keliaujama į Angliją už trigubai didesnę alga plauti tualetų.
Toli gražu ne viską suverčiu sovietinei okupacijai ir lietuvių mentalitetui bei toli gražu ne visi išvykstantys yra netalentingi pasipūtėliai. Dar viena emigracijos priežastis yra kvaila finansų struktūra Lietuvoje. Pavyzdžiui, daugiau nei pusė mano pažįstamų emigrantų išvyko dėl įsipareigojimų bankams. Žinoma, daug kas tokius žmones pavadins nevispročiais, nes palūkanos vis didėja ir grąžinti tenka daug daugiau, todėl kam reikia skolintis? Tačiau, ką daryti, jeigu nori turėti savo nuosavą būstą? Ką daryti, jeigu nori įgyvendinti svajonę turėti gražią šeimą, jaukius namus, bei kasdien, grįžus iš darbo, pasitinkantį šunį? Sutartis su bankais yra kaip sutartis su velniu. Iš pradžių tau jie žada puikias sąlygas, įspūdingą kraitį, tačiau vėliau, kai teks už viską susimokėti, nebus jokios kitos išeities kaip emigruoti. Be to, Lietuvoje bankai yra neįtikėtinai gobšūs. Štai pavyzdžiui bankai Norvegijoje rūpinasi žmonėmis. Iš emigrantų pasakojimų susidariau nuomonę, jog skandinavijos bankuose yra labai priimtina žmonėms paskolų teikimo sistema.
Kol kas emigracijos pažaboti nepavyksta, tautiečiai ir toliau kraunasi lagaminus bei vyksta laimės ieškoti svetur. Specialistų nuomone, grįžtančių skaičius vis didės. Tai patvirtina ir mano mintys apie įsipareigojimus bankams. Išsimokėję paskolas kai kurie lietuvaičiai grįš, tačiau kaip su tais, kurie jau giliai įleidę šaknis užsienyje? Daugelis žmonių jau yra sukūrę savo šeimas svetur, o išvykstantys tėvai vis dažniau pasiima savo atžalas. Jeigu nesustabdysime tokių išvykimo tempų, mūsų valstybė atsidurs pavojuje. Situacija jau ima panašėti į tuos tolimus laikus, kuomet mūsų tautiečiai buvo vežami į Sibirą, daugelis jų taip ir nesugrįžo. Po keliolikos metų, pasaulį palikus senyviems žmonėms, mes gyventojų skaičiu „pasivysim“ milijoną gyventojų turinčią Estiją. Negana to, didėja talentingų specialistų iš Lietuvos paklausa užsienyje. Vis daugiau protingų, darbščių žmonių išvažiuoja, valstybė nusiris į gilią duobę. Išvykus mūsų šviesuliams tapsim buka tauta, kurios valandos bus suskaičiuotos.
Ko reikia, kad pristabdytume tą nežmonišką mūsų tautos nykimą? Manau, jog tam didelių stebuklų nereikia. Vienintelis dalykas ko trūksta Lietuvoje yra žmoniškumas. Šiais laikais žmogus Lietuvoje yra nustumtas į antrąjį planą. Valdininkai rūpinasi tik savo gerove, o darbščiam žmogui vis labiau nebelieka vietos. Korupcija, oligarchinis valdymas yra veiksniai, kurie dabar slypi mūsų valstybės valdymo skyde. Aš dar nesu pilnametis ir negaliu išreikšti savo valios Seimo rinkimuose, todėl galiu tik laukti kol Lietuva išrinks tuos žmones, kuriems pirmiausia bus svarbus žmogus, kurie atsigręš į savo piliečius bei tą darbštų žmogų, žmogų - kuris kaip įmanydamas stengiasi išgyventi tokioje Lietuvoje, nes jis myli savo šalį ir ją paliks tik su paskutiniu atodūsiu.
Mūsų valstybė ištvėrė labai daug karų, trėmimų, todėl aš tikiu, jog mes galime kartu ištverti ir šį, XXI amžiaus lietuvių tautos nykimą. Jeigu, vos tik esant progai, darysime viską, kas būtų į naudą Lietuvai, ir jeigu mes nebūsim pesimistai bei išreikšim savo valią renkant valdžią, mūsų tauta įgaus antrą kvėpavimą. Ir nepamirškim, jog tėvynė žmogui yra svarbiau už viską. Kaip kada yra pasakęs Batistas Lakorderas – „Žmogus be tėvynės – tai smiltelė, pasmerkta laiko ir erdvės atsitiktinumų savivalei“.