Bet pasižiūriu pro langą... Laukai, miškai, pievos, didžiuliai plotai nepaliestos žalumos, upės bei ežerai, žavintys savo mėlynumu. Ir visur ta taip nepaprastai, ypatingai akis glostanti lietuviška žaluma. Galvoje šmėkšteli mintis, kaip anksčiau šiose žemėse mūsų protėviai kovojo už Tėvynę, kaip aukojosi dėl jos laisvės. Prisimenu, kaip artimieji mane mokė mylėti savo žemę, ją gerbti ir neišduoti. Pamenu tėvų akis, sakančias, kokia brangi jiems gimtoji šalis, skleidžiančias meilę ir norinčias, kad ir aš ją taip mylėčiau.
Iš paukščio skrydžio matant Lietuvą, pajunti, kokia ji Tau brangi ir, kiek ji turėjo iškęsti, kad dabar Tu galėtum drąsiai sakyti: aš lietuvis. Tai - labai stiprus jausmas, nugalintis visus nepatogumus ar nepriteklius. Per sunku. Per daug prisiminų, per giliai čia įleistos mano šaknys bei mintys. Negaliu. Negaliu tiek daug aukoti. Juk čia mano namai.
Gerai, kad tai tik sapnas. Tačiau realybėje yra kitaip. Lietuviai palieka Lietuvą. Vieni trumpam, kiti – keliems metams, o treti – visam laikui, išvykę kartu su šeima. Kas yra emigracija? Emigracija - tai piliečių išvykimas iš savo valstybės į užsienio šalis. Apie emigracijos problemą šnekama jau keleri metai, yra pasiūlyta ir būdų, kaip ją stabdyti, tačiau iki šiol taip ir nėra atlikta lemtingų, ką nors keičiančių sprendimų. Daug kas kalba apie emigraciją, sako, kad tai - labai opi problema, tačiau niekas nenori imtis šio reikalo ir jį pamiršta.
Atrodo, jog šis dalykas gali palaukti, atrodo, galima neskubėti. Bet tai netiesa. Imtis labai rimtų, efektyvių emigracijos mažinimo būdų reikia jau nuo šiandien, o ne nuo rytojaus. Neapribojus piliečių išvažiavimo svetur, po metų kitų Lietuvoje gali gyventi vien pensininkai arba ir jų nelikti.
Pirmasis ir bene svarbiausias emigracijos veiksnys – geresnė materialinė padėtis, didesni atlyginimai. Dvidešimt pirmajame amžiuje finansinis stabilumas yra viena iš didžiausių vertybių. Tai nėra labai gerai, tačiau juk išgyventi reikia, o normaliai ar pasiturinčiai gyventi nori kiekvienas. Kita emigracijos priežastis, kurią dažniausiai pabrėžia jauni žmonės, yra darbo vietų trūkumas ir perspektyvų nebuvimas.
Suprantu tuos žmones, kurie ieškojo darbo ir išbandė daugybę variantų, kurie stengėsi tobulėti, pasiekti savo užsibrėžtų tikslų ir nors kažkiek užsidirbti. Žinoma, baigus aukštąjį išsilavinimą ir pagal specialybę neradus darbo šavo šalyje, reikia bandyti įsidarbinti užsienyje ir ten ieškoti naujų galimybių.
Tačiau nesuvokiu požiūrio tokių žmonių, kurie niekada nėra bandę dirbti, ieškoti darbo, rasti bent kažkokių galimybių. Kaip jie gali sakyti, jog Lietuvoje nėra darbo vietų, viskas blogai ir reikia kuo greičiau važiuoti iš čia, jeigu jie net nesistengė viso to daryti?
Manau, jog atvirkščiai, labai norintys, kupini vilčių ir žinantys savo tikslus žmonės, Lietuvoje gali pasiekti daugiau, negu kitose šalyse. Žinoma, svetur sąlygos galbūt ir yra geresnės, tačiau vargu, ar Tu ten būsi pastebėtas tarp daug daugiau tokių pat žmonių, kurie kaip ir Tu nori pasiekti gyvenime svarbių dalykų. Mūsų šalyje gyventojų yra daug mažiau negu svečiose valstybėse. Taigi, akivaizdu, kad tapti geriausiu yra žymiai lengviau. Tik vėl gi, turi labai norėti ir nuosekliai dirbti, kad pateisintum savo lūkesčius.
Darbštumo ir atkaklumo vieni išmoksta būdami jauni, o kiti jau nuo mažens moka tai daryti. Šiuo atveju, labai svarbus yra vaikų auklėjimas šeimoje. Manau, kad norint, jog mažasis užaugtų doru, žinančiu vertybes žmogumi, jis turi būti auklėjamas gana griežtai, o tėvai privalo rodyti gerą pavyzdį, daug bendrauti su savo atžala, išmokinti mylėti savo Tėvynę ir ja rūpintis.
Dabar dažnai stebimės, kodėl dauguma moksleivių, vaikų negieda Lietuvos himno, nejaučia pagarbos valstybei. Beveik viskas priklauso nuo auklėjimo, nes, jeigu vaikai nematys aplinkui žmonių, artimųjų giedančių himną, tėvai jų to nepamokins, mažieji vaikystėje neįpratę to daryti, nesuvokę, jog tai yra iš tikrųjų svarbu, užaugę daugelis to ir nedarys, nes jiems bus tiesiog nepatogu, o gal net ir nemalonu. Taigi, visuomenės, tėvų požiūris, auklėjimas bei suvokimas yra svarbūs dalykai, kurie turi labai didelę reikšmę vaiko gyvenime.
Žinoma, ne visi tėvai savo vaikus auklės patriotiškai, todėl ne ką mažiau yra svarbus valstybinių institucijų: darželių, mokyklų, kitų vaikų lavinimo įstaigų požiūris bei sistema. Jeigu norima, kad vaikai užaugtų tikrais lietuviais, jie jau darželyje turi būti mokomi mylėti Lietuvą, ja didžiuotis, sakyti, kad mūsų tauta labai stipri, kad mūsų valstybė nėra maža, kad ji galinga, kad Ji - tikra motina. Juk tos vertybės bei pasaulio suvokimas, kurių mokoma vos sulaukus kelių metukų, yra pats svarbiausias "pamatas" , kurį mažasis įsisąmonina, pamažu pradeda suvokti ir jį turint galima toliau kryptingai auklėti vaiką kaip asmenybę, kaip valstybės pilietį.
Emigracija daro labai didelę žalą mūsų kultūriniam paveldui. Juk dvidešimt pirmajame amžiuje pasaulis labai sparčiai globalėja. Lietuvos piliečiai jau daug ką perėmė iš vakarų bei kitų šalių: įvairius žodžius, tradicijas, šventes, taigi, jeigu žmonės, kurie nemažai metų gyveno užsienyje, grįš čia, į Lietuvą, jie bus įpratę švęsti visai kitas šventes, gaminti kitokį maistą ir jau bus primiršę mūsų tikrąsias tradicijas. O dar kai į Lietuvą atvyksta svetimšalių, kurie propaguoja taip pat visai kitokią kultūrą, mūsų lietuviškasis paveldas nyksta, ir netgi labai sparčiai. O ką jau kalbėti apie tokią garbingą Lietuvos istoriją.
Juk mūsų valstybė tokia sena, lyginant su kitomis, tiek daug ji patyrė, tiek daug žmonių net per karus, esant didžiausiems sunkumams čia gyveno ir kovėsi iš paskutiniųjų, kad tik Lietuva būtų laisva. Tie didvyriai kovėsi, nes tikėjo, turėjo viltį, taip mylėjo savo Tėvynę, kad dėl jos galėjo ir žūti, kad tik Ji būtų laisva. Jei ne jie gyvens laisvoje šalyje, tai bent jų vaikai ar anūkai.
Šiais laikais, kai nėra jokių rimtų pavojų, karų, netrūksta maisto, savo valstybės piliečiai ją palieka. Dėl ko tada mes tiek kovojome? Tai lyg pasityčiojimas iš mūsų istorijos. Taip negali toliau tęstis. Lietuvių tauta visados buvo labai darbšti bei mylėjo savo žemę. Taip turi būti ir toliau. Valstybė turi skirti itin didelį dėmesį visoms valstybinėms, tradicinėms šventėms, jų organizavimui mažuose miesteliuose ir kaimuose.
Valstybės finansavimas lietuviškos kultūros skatinimui turi tik didėti. O štai mokyklose turi įsigalėti tvarka, kad valstybės šventėse bei minėjimuose turi dalyvauti visi moksleiviai. Taip pat mokymo įstaigose pilietiškumo pamokos turėtų būti visiems mokiniams nuo pirmos klasės.
Valstybės santykiai su tais piliečiais, kurie išvyko ir nutarė negrįžti, privalo išlikti geri. Valstybė turi nuolatos siūlyti emigravusiems lietuviams įvairias galimybes įsidarbinti bei siekti karjeros mūsų šalyje, o apie tai skelbti turėtų svetur vykstančių susitikimų, vakaronių, mugių metu.
Lietuvos užsienio reikalų ministerija bei kitos suinteresuotos įstaigos turi visapusiškai skatinti lietuviškų mokyklėlių, įvairių tautinių švenčių, kultūrinių renginių organizavimą bei jų įgyvendinimą svečiose šalyse. Juk lietuviai, gyvenantys kitose šalyse turi nepamiršti savo kultūros, kalbos ir mokyti to savo vaikus. Atsitinka ir taip, kad lietuviai, kurie gyveno užsienyje nemažai metų ir nusprendė grįžti namo, gana sunkiai prisitaiko prie kitokių, nei buvo įpratę darbo sąlygų.
Todėl Lietuvoje reikėtų įrengti centrus, kuriuose dirbtų žmonės, padedantys buvusiems emigrantams įprasti dirbti naujomis sąlygomis, o lietuviai emigrantai užsienio įmonėse įgyta patirtimi bei idėjomis galėtų pasidalinti su specialistais ir galbūt ką nors būtų galima pritaikyti Lietuvoje veikiančiose įmonėse. Jeigu lietuviai grįžta su vaikais, kurie lietuviškai kalbėti ir rašyti moka ne itin gerai, o jiems reikia lankyti lietuvišką mokyklą, tuomet turėtų būti specialūs kursai ar mokyklos, kurios padėtų vaikams išmokti lietuvių kalbos bei tinkamai pasiruošti valstybiniams egzaminams.
Tokių įstaigų, kurios padėtų grįžusiems emigrantams priprasti prie naujų sąlygų turėtų būti kuo daugiau, nes integruotis po gyvenimo užsienyje yra iš tikrųjų sunku. Ekonominiams migrantams padėti rasti darbą bei gyvenamą būstą turėtų Europos Sąjungos įkurtos įstaigos, kurios domėtųsi, ko reikia emigrantams bei kaip palengvinti jų gyvenimą. Manau, kad pati Europos Sąjungą turi kažkiek riboti atvykėlių į kitas valstybes skaičių, pagal šalies gyventojų, iš kurios išvyksta piliečiai, skaičių ir skatintų darbuotojus emigrantus bendradarbiauti su savo šalies, iš kurios išvyko, įmonėmis.
Kad emigracija sumažėtų reikia dar daug ką padaryti. Lietuvos Vyriausybė turi pradėti aktyviai kurti darbo vietas, pati skatinti lietuviškų bei įvairių sričių užsienio, o ypač aukštųjų technologijų, įmonių kūrimą Lietuvoje. Mūsų šalyje darbuotojo ir darbdavio santykiuose pagarbos ir pakantumo tikrai stinga. Todėl turėtų būti išleistos įstatymų pataisos, kurios apribotų darbuotojų ir darbdavių teises, aprašytų jų pareigas, ir kad piktnaudžiauti negalėtų nė viena pusė. Tam, kad Lietuvoje būtų lygios galimybės įsidarbinti, pirmiausia turėtų būti plataus pobūdžio darbo pasiūlymų.
Taigi turi būti įvairiapusė rinka, kurioje - skirtingomis šakomis užsiimančios įmonės. Darbuotojų solidarumą reikia skatinti juos šviečiant, rengiant įvairias paskaitas, apmokymus, siekiant jų sąmoningumo. Iš kitų šalių Lietuva turi ko pasimokyti. Vokietijoje, Olandijoje gausu įvairialypių gamybos, paslaugų, konsultacinių įmonių. Išsivysčiusiose Vakarų Europos šalyse darbuotojai yra solidaresni bei organizatyvesni. Lietuvai būtinai reikia skatinti gamybą pramonės šakose. Dauguma lietuvių yra labai darbštūs. Manau, kad to iš mūsų reikėtų pasimokyti kitų šalių žmonėms.
Aš iš Lietuvos visam laikui tikrai niekada neemigruosiu. Galbūt išvyksiu pakeliauti po pasaulį, įgyti patirties darbo srityje, susipažinti su kitų valstybių žmonėmis ir papasakosiu, iš kokios nuostabios gamtos, tradicijų bei kultūros šalies aš esu kilusi. Neemigruosiu, nes aš esu lietuvė, nes turint tikslų, svajonių, didžiulio noro bei jų atkakliai ir ryžtingai siekiant, mūsų šalyje galima kalnus nuversti. Juk čia yra aibė sričių, kuriose gali pasireikšti ir būti geriausias. Kodėl turėčiau išvažiuoti gyventi į svetimas šalis, jeigu galiu ir čia daug pasiekti? Lietuva – mano namai, mano Tėvynė, mano archajiška lietuvių kalba, kuria kiekvienas lietuvis privalo didžiuotis, artimieji, draugai, visi prisiminimai ir pats brangiausias kampelis pasaulyje.