Net mano kolegos darbe tris dienas minėjo Vilniaus pavadinimą. Nuoširdžiai pasidžiaugiau gimęs Lietuvoje. Nors iki Vilniaus nuo mano gimtosios Kretingos tolokai. Todėl dabar, nurimus aistroms ir įspūdžiams, nusprendžiau įkišti ir savo trigrašį, kaip nuomonę „iš šono“. Argi tikrai taip viskas ir klostėsi kaip sviestu patepta? Na, jei būti atviram, tai iki galo.
Kaip bebūtų gaila, Vilnius per savo super pasiruošimą prarado vieną (gal?) dar pakankamai jauną gyvybę. Tai – nedovanotina, nes manau, kad žmogus turi būti aukščiau visko. Bet atrodo, kad žmogaus gyvybė šiuo atveju nieko verta palyginti su įvaizdžiu pasaulyje. Argi nebuvo įmanoma tą problemą išspręsti kaip nors kitaip? Buvo, tik tuo metu niekam tas žmogus nerūpėjo. Jam galėjo pagelbėti kelią blokavusios tarnybos. Nepagelbėjo. Gal per trumpai ir paviršutiniškai jos buvo instruktuotos. Matyt, niekas neplanavo tokio scenarijaus. O gaila, nes žmogaus gyvybė yra neįkainojama.
Nežinau, gal Lietuvoje šiandien Policija ir kitos valstybės tarnybos pakeitė požiūrį į eilinį savo pilietį. Gal jį pagaliau pradėjo gerbti. Gal susivokė, kad tas pilietis išlaiko jas. Anksčiau man susidarė įspūdis, kad tarnybos tik ir stengiasi kuo skaudžiau įkąsti savo piliečiui. Lietuva iš šono atrodė kaip baudėja ir draudėja, pradedant pačiu menkiausiu nusižengimu gatvėje ir baigiant privačių firmų milžiniškomis baudomis.
Tačiau dabar per NATO susitikimo laiką buvęs Vilniaus miesto mero patarėjas Karolis Žukauskas pasidžiaugė ne tik pareigūnų darbu, bet ir požiūriu. Jis savo feisbuko paskyroje papasakojo kaip pajuokavo su pareigūne. Na, bet gal ta pareigūnė buvo geros nuotaikos vien dėl to, kad ji bendravo ne su eiliniu miesto gyventoju? Sunku pasakyti, nesu sąmokslo teorijų mėgėjas. Kita vertus, kodėl reikėtų stebėtis, kad galima pajuokauti su pareigūnu? Negi tai uždrausta? Juk pareigūnas irgi žmogus.
Čia vėl prisiminiau kitą neeilinį atvejį, kuris nutiko šią vasarą... Palangoje. Kažkokie turtingi ponai lietuviai paliko savo automobilius neleistinoje vietoje šalia restorano, kuriame jie ir puotavo. Pareigūnai buvo mandagūs ir vairuotojų nebaudė. Jie įėjo į restoraną ir visiems girdint (čia svarbu) mandagiai paprašė automobilius pastatyti ten, kur galima. Toks pareigūnų elgesys prilygo nuobaudai, nes automobilių savininkams pasidarė gėda dėl savo poelgio.
Palyginimui papasakosiu ir apie vieno lietuvio nutikimą Londone. Tas žmogus su žmona sugalvojo nuvažiuoti į JK sostinę savo automobiliu. Bet, kaip ir buvo galima tikėtis, vairuotojas netyčia išvažiavo į priešingą eismo juostą. Žinot, JK eismas vyksta kairiąja kelio puse. Ir ten netrukus jį sustabdė policija. Žmogus išsigando, galvojo, kad gaus solidžią baudą. Bet vietoj jos policininkas tik supratingai palinksėjo ir patarė nusiraminti. Po kurio laiko jis netgi pats palydėjo lietuvaitį į teisingą kelio juostą ir palinkėjo geros kelionės...
Kas dėl eismo tvarkos Anglijoje, mane nustebino, kad niekas nežiūri, kurioje vietoje pereiti gatvę. Net jei dega raudonas šviesoforo signalas, o netoliese nėra automobilių, visi, net ir patys policininkai, eina per gatvę. Per raudoną taip pat nesibodi važiuoti ir privatus bei miesto maršrutinis transportas. Čia niekas nespaudžia stabdžių pedalo jei į sankryžą įvažiuojama ką tik užsidegus raudonam šviesoforo signalui. Mat eismo sistema sudaryta taip, kad tas raudonas šviečia dar keletą sekundžių ir tam eismo dalyviui, kuriam netrukus užsidegs žalia.
Todėl grįžtant prie Lietuvos, Norėčiau tikėti, kad Lietuva iš policininkės baudėjos (kaip rašė aktorius Rolandas Kazlas) pavirs į tą tikrąją Tėvynę Motiną, kuri glaudžia ir myli savo vaikus. Kad tai lyg jau ir vyksta, teko skaityti žiniasklaidoje. Ten buvo akcentuojama, kad Valstybės tarnybos, tokios kaip Mokesčių Inspekcija, Valstybinė Maisto ir Veterinarijos Tarnyba ir visos kitos, nuo šiol taps ne baudėjomis, o patarėjomis ir pagalbininkėmis.
Juk dažnai žmogelis net nenutuokia, kad padarė (ar išvis nieko nepadarė) ko reikia ar nereikia. Ir kad už tai bausti nederėtų, jei tai buvo netyčia ir pirmas kartas. Pagaliau gal išmoksime mylėti vienas kitą, o ne tik bausti ir drausti. Kad Lietuvoje gyventi būtų gera, ir niekas nebijotų tyčia ar netyčia pereiti į kitą gatvės pusę ne ten, kur galima. Juk mūsų tiek nedaug, mūsų šalis mažytė. Kad niekas negalvotų palikti savo valstybės ir kurti gyvenimą svetur. Kad kiekvienas lietuvis galėtų didžiuotis savo Tėvyne ir jos tvarka. Ne tik per tokius renginius kaip NATO susitikimas. Juk reikia tiek nedaug...
