Kaip ir nemažai daliai paauglių, taip ir man brendimo laikotarpis nebuvo lengvas. Hormonų audros, netinkama mityba, nuotaikų kaitos. Tačiau kitaip nei daugelio, mano veidas, sulaukus 15 metų, atrodė kaip žemėlapis, kuriame karščiausios vietos pažymėtos raudonais taškais. Spuogai buvo ne tik ryškūs, bet ir skausmingi, o kiekvieną rytą atsikėlus iš lovos, vengdavau vonioje kabančio veidrodžio, nes atrodydavo, kad tuoj ant veido neliks laisvo odos lopinėlio.
Dėl savo išvaizdos mokykloje sulaukdavau patyčių lavinos. „Spuogas“, „inkštyrvaikis“ ir panašūs įžeidimai mane lydėjo kone kasdien. Dėl nuolatinių patyčių ir bendraamžių engimo, suprastėjo ir mano psichologinė būsena. Ėmiau nepasitikėti savimi, tapau uždaras, dažnai konfliktavau namuose.
Kaip ir daugelis tokio amžiaus vaikinų, patyliukais svajojau turėti merginą, su kuria galėčiau leisti laiką po pamokų, eiti į kiną, kavines. Tačiau kas norės draugauti su tokiu freaku, todėl vienintelis mano laisvalaikis tapo kompiuteriniai žaidimai, o šalia jų ir dar labiau situaciją pabloginęs šlamštmaistis: traškučiai, kola, picos.
Ir nors tėvai įvairiais būdais stengėsi mane guosti sakydami, kad tai tik paauglystės problemos ir viskas praeis, nuo to man geriau tikrai nepasidarė. Tačiau vieną dieną, tiksliai nepasakysiu, kas pasikeitė mano mąstyme, tačiau gerai pamenu, kad paragintas vyresnės sesers, nusprendžiau apsilankyti pas dermatologą, kurio atsakymas buvo paprastas: „Nori turėti gražią veido odą – daugiau jokių „čipsų“, jokių vaisvandenių, griežtas mitybos planas ir medicininės kosmetikos naudojimas“.
O atsikratyti spuogų ir turėti normalią odą aš tikrai norėjau, todėl neliko nieko kito, kaip tik laikytis gydytojo rekomendacijų. Pradėjus tinkamai prižiūrėti savo odą, situacija pradėjo po truputį gerėti. Nors spuogai atsirasdavo ir vėl dingdavo, tai toli gražu nepriminė ankstesniojo manęs. Sulig gražesne oda, sugrįžo ir pasitikėjimas savimi, pradėjau sportuoti, dažniau laiką leisti gryname ore, bendrauti ir megzti santykius su merginomis. Dar mokykloje susipažinau ir su pirmąja savo širdies drauge. Paauglystė nebeatrodė tokia žiauri, atvirkščiai – visai mėgavausi nerūpestingais jaunystės metais.
Šiandien man 28-eri ir problemų dėl veido odos nebeturiu, tačiau tai nereiškia, kad nesirūpinu jos priežiūra. Kiekvieną rytą pradedu nuo šalto dušo, o tuomet seka apie 30 minučių trunkantis, pavadinkime, vyriško grožio ritualas. Išsivalęs dantis, nuprausiu veidą prausikliu ir tuomet imuosi barzdos. Pirmiausia specialiu šampūnu barzdą nuplaunu, o tuomet, ją nusausinęs, ištepu kremu, kuris suteikia blizgesį ir formą. Tada grįžtu prie veido – vasarą naudoju drėkinantį veido kremą, o žiemą – renkuosi kremą, skirtą sausai odai. Tuomet seka šukuosena. Plaukus išsidžiovinęs, plaukų molio pagalba suformuoju šukuoseną, o jos sutvirtinimui panaudoju šiek tiek lako. Pasiruošimą dienai baigiu viso kūno kremu.
Iki šiol aktyviai sportuotoju, todėl po kiekvieno apsilankymo sporto salėje ar baseine, stengiuosi bent jau pasirūpinti veido ir kūno oda – tos pačios priemonės, tas pats procesas. Vakare, prieš miegą veido odą vėl nuprausiu prausikliu ir pasitepu naktiniu veido kremu. Taip pat naudojo kūnui skirtą kremą nakčiai. Kartą į savaitę užsidedu ir kosmetinę veido kaukę. Ne, agurkų ant akių nesidedu, tačiau palaikyti odos elastingumui ir lygumui naudoju vyriškų veido kaukių rinkinį.
Sakote naudoti kosmetiką nevyriška? Aš sakau, kad nepasitikėti savimi, atrodyti apsileidusiai ir nemylėti savo kūno yra nevyriška.
Jei ir jūs turime panašią istoriją, o galbūt tiesiog norite pasidalinti savo grožio ritualais, pasakojimus siųskite adresu pilieciai@delfi.lt ir laimėkite puikius kosmetikos bei papildų prizus!
