Visuminė pasaulėžiūra – tai pasaulėvaizdžio ir pasaulėjautos vienybė, mokslo žinių ir aukštųjų vertybių vienybė. Bet tiksliųjų dalykų mokytojui ryžtis atvirai reikšti tikėjimą Aukštąja Realybe tikrai reikia drąsos! Nes mokytojai – ne mokslininkai. Ne mums įrodyti, ne mums paneigti naujausius mokslo atradimus ar teorijas, ir ne mūsų tai darbas.

Tačiau ir nutylėti, kaip toli, lyginant su vadovėlių turiniu, yra pažengęs šiuolaikinis mokslas - nusikalstama, nes taip mokinių sąmonėje piešiame sustingusio, nesivystančio ir raidą baigusio mokslo vaizdinį. O baisiausia - formuojame iškreiptą pasaulio vaizdą!

Mane skatina faktai, kad daug žymiausių pasaulio mokslininkų tikėjo ir tiki: jiems Aukštoji Realybė - Dievas, Kūrėjas, Logas, Kosminis Protas, Sąmonė, Širdis ar dar kaip kitaip – yra! Daugelis jų tapo visuminės pasaulėžiūros šalininkai - pasaulį jie suvokia lygiavertę kaip dvasinių ir materialių reiškinių jungtį.

„Net matematiniai dėsniai yra regimas Dieviškos Valios pasireiškimas“ - V. Heizenbergas, fizikos Nobelio premijos laureatas.

„Niekaip negaliu įsivaizduoti, kad tikras mokslininkas galėtų būti ateistas“ - R. Milikenas, išmatavęs Planko konstantą.

„Mąstančio Dievo hipotezė daug geriau nei kuri kita, paaiškina Visatą“ - A. Komptonas, fizikos Nobelio premijos laureatas.

„Tokioje kosmoso harmonijoje, kurią savo ribotu žmogišku protu aš sugebu įžvelgti, atsiranda žmonių, kurie tvirtina, jog nėra Dievo. Ir pikčiausia, kad norėdami paremti tokį požiūrį, jie cituoja mane!“ - A. Einšteinas, fizikos Nobelio premijos laureatas.

„Abiems – ir religijai, ir gamtamoksliui – reikia Dievo, Dievas vieniems yra kiekvieno mąstymo pradžioje, kitiems – pabaigoje. Vieniems Jis yra pamatas, kitiems – pasaulėžiūros statinį apvainikuojanti viršūnė“ - kvantinės mechanikos pradininko, fizikos Nobelio premijos laureatas M. Plankas.

„Galime kiek norime ieškoti priešiškumo tarp religijos ir gamtos mokslų, šito padaryti mums nepavyks; priešingai, svarbiausiais klausimais jie sutaria“ – M. Plankas.

„Nors metodai ir skirtingi – juk mokslai labiau vadovaujasi protu, o religija įsitikinimais, - darbo prasmė ir pažangos kryptis visiškai sutampa. Ir religija, ir gamtamokslis turi be atvangos kovoti su skepticizmu, su netikėjimu ir prietarais. Šią kovą nužymintis šūkis tebūna vienas ir tas pat: artyn prie Dievo!“ – M. Plankas.

Peter Russel, fizikas, psichologas, filosofas, IT specialistas, knygoje „From science to God“ rašo: „Kuomet mokslas pripažins, kad sąmonė yra pamatinis realybės reiškinys, o religija pradės suvokti Dievą kaip kiekviename mūsų švytinčią Šviesą, tuomet susilies mokslinis ir religinis pasaulėvaizdžiai“.

Daugelis mokslininkų ir pasaulio garsenybių prie Kūrėjo arba Aukštojo Proto sampratos ėjo visą gyvenimą, ėjo dirbdami mokslinį darbą ir įtikėjo būdami ganėtinai solidaus amžiaus. Nutylėti jų pasaulėžiūrines pozicijas, tolygu gausinti karingų ateistų gretas. Kaip drįstume manyti, kad ir jų tikėjimas, kaip įprasta aiškinti, kilo iš nemokšiškumo? Arba, kaip rašė fizikas ateistas, Nobelio premijos laureatas, akademikas V. Ginzburgas, - iš asmenybės „susidvejinimo“? Gal visi tie mokslo galiūnai buvo psichiniai ligoniai?!

1927 m. N. Boras, fizikos Nobelio premijos laureatas, suformulavo papildomumo principą: aiškinimas ir vertinimas iš kraštutinių priešingų pozicijų visuomet iškreipia tiesą apie reiškinius. Artėjame link tiesos tada, kai išdrįstame jungti didžiąsias priešybes - logiką ir jausmą, protą ir širdį, materialumą ir dvasingumą. Contraria sunt complementa („priešybės yra papildiniai“) – įrašė N.Boras savo herbe.

Mokslas ir tikėjimas – ne amžini priešai, o tik du vienas kitą gražiai papildantys pažinimo būdai. O gamtamokslis be filosofijos, be pasaulėjautos, be tikėjimo - garantuotas sielų naikinimas.

Skaudu, bet kartais atrodo, kad su tuo pasenusiu ir užkietėjusiu ateizmu išvien eina ir visa mūsų švietimo sistema - ji taip siaubingai bijo Kūrėjo Didybės, kad visais įmanomais būdais purtosi ją pripažinti.

Todėl pirmiausiai mokytojai – patys, savarankiškai ir nurodymų iš valdžios nelaukdami, turi rauti iš savęs įsisenėjusį mitą, kad tiki vien nemokšos ir davatkos. Nes ateizmas ir yra tikroji visų nedorybių, nusikaltimų bei visokių patyčių šaknis!

Kolegos mokytojai, ne geresnių ministrų, programų, metodikų ir vadovėlių laukime, bet patys tapkime „dvasingumo vadovėliais“, kurių esmė ir stuburas – mokytojo pasaulėžiūra, praturtinta Begalybės, Amžinumo ir žmogui nepavaldžių Aukštųjų Jėgų pripažinimu.

Atėjo tikrai drąsių mokytojų laikas...

Irena Stulpinienė,
Klaipėdos „Vėtrungės“ gimnazijos fizikos mokytoja metodininkė,
Humanistinės pedagogikos asociacijos pirmininkė

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!