Negalėjau likti abejingas tokiems ir panašiems tironiškiems siūlymams ir, jausdamas socialinę atsakomybę, pateikiu racionalius svarstymus, kuriuos, deja, šiandieną užgožia paviršutiniškas avių bandos mentalitetas, emocijos ir pyktis dėl šios tragedijos.
Pagrindiniai principai, arba iš kur kyla poreikis į ginklą
Ginklų savininkai yra realistai. Jie suvokia, kad ir geriems žmonėms nutinka blogi dalykai, todėl lygiai taip pat kaip Jūs kiekvieną kartą segatės diržą įlipę į automobilį (juk neplanuojate trenktis į pirmą pasitaikiusį medį, tačiau suvokiate tokią grėsmę kaip galimą), jie segasi pistoletą prie kelnių. Jie žino, kad gyvena ne utopiniame pasaulyje ir juos supa daug nesveikų, bloga linkinčių žmonių. Poreikis į ginklą kyla iš blaivaus pasaulio realijų vertinimo. Be to, ne vienas iš mūsų esame ne kartą nusivylę valdžios gynybiniu monopoliu (policija) ir nesijaučiame saugūs eilinę savo atsakomybės gyvenime dalį užkraudami valstybei.
Ginklų savininkai suvokia, kad išauš tokia diena, kai skambinant „112“ galbūt nieko neras kitoje ragelio pusėje ir prisiima atsakomybę už savo šeimos saugumą, savo veiksmus ir svarbiausią turtą – gyvybę. Jie per gyvenimą žengia drąsiai ir yra užtikrinti, kad ne tik netaps aukomis, bet ir, turėdami galimybę, gelbės kitus. Jie siekia visuomenei parodyti, kad policija kviečiama ne todėl, kad nusikaltėlį išgąsdintų savo žalia apranga ar ženklelio spindesiu, o tam, kad blogam žmogui su ginklu būtų sudaroma gero žmogaus su ginklu opozicija ir kad vieno iš šių kontingentų didinimas visuomenėje ir nulemia jos saugumo lygį. Jie supranta, kad žudiką geriausiai stabdo ne diskusijos apie ginklų kontrolę, o švinas kaktoje, tačiau neteisina betikslio smurto ir agresijos.
Kodėl kontrolė neveikia
Mes, atsakingi piliečiai, širstame dėl to, kad nieko blogo nepadarėme ir net atvirkščiai – esame idealistai, siekiantis padėti, tad kodėl iš mūsų turi būti atimamos teisės? Lygiai taip pat Jūs piktintumėtės, jeigu nuo šiol Jums tektų į darbą bėgioti ristele, nes kažkas kažką mirtinai sužalojo automobiliu, nors Jūs ir esate atsakingas ir pareigingas vairuotojas.
Taigi, iš kur tas užtikrintumas, kad jokie ginklų suvaržymai apčiuopiamų pokyčių neduotų ir net pakenktų? Svarbu pamąstyti apie šį aspektą – jeigu žudikams nerūpi įstatymai (žmonių žudymas prieštarauja įstatymams), tai kodėl jiems turėtų rūpėti ginklus suvaržantys įstatymai? Vienintelis dalykas, kurį ginklų draudimas tikrai užtikrintų, būtų žinutės pasiuntimas visiems bepročiams, kad nuo šiol žmonės nebegali apsiginti (po ginklų draudimo Australijoje atsirado niekad neregėti išpuoliai – namų invazijos).
Bet koks draudimas atima teises tik iš sąžiningų ir padorių piliečių, nes, kaip jau žinome, nusikaltėliai įstatymų ir draudimų nepaiso ir jie taptų ta puse, kuri turėtų ginklus, o įstatymų besilaikančiai aukai nebūtų paliekama teisė į gynybą. Iš kur žinome, kad nusikaltėliai vis tiek turėtų ginklų? Užtenka pažvelgti į narkomanijos problemą – narkotikai tai nelegalūs, o narkomanų turime kiek? Įvesdami drastiškas kontrolės priemones tik privestume bobutes iš vienkiemių gynybos galimybių ieškoti juodojoje rinkoje.
Ginklas – žudymo priemonė?
Ginklas, nors išvystytas karinės pramonės reikmėms, atsakingo civilio rankose nėra žudymo įrankis. Tai yra daiktas, skirtas paleisti kulką dideliu greičiu. Tuo galima pasinaudoti iššaunant spyną iš degančio namo, arba (neseniai nutikusi tikra istorija) iššauti mašinos, kuri įvažiavo į ežerą ir kurios durys dėl didelio slėgio neatsidarė, langą. Akivaizdu, kad ginklas yra pravartus pagalbininkas kasdieniniame gyvenime, o ne iš baisių Stalonės filmų atklydęs baubas.
Tai, ką žmogus daro su ginklu, yra jo atsakomybės ir kompetencijos reikalas, o šiuos principus užtikrina lietuviška ginklo įsigijimo tvarka, kuri iš esmės gerai apsaugo nuo pakenkti norinčių rankų – Lietuvoje panašių precedentų vargu ar turime.
Primenu, kad įžangoje minimas nusikaltimas atliktas naudojant vogtus ginklus, nes šaulys gerai suprato, kad su tokia ligų istorija prie ginklų jis pirštų prikišti legaliai negalės.
Mokyklų apginkluoti jie nenori
Vienas pirmųjų siūlymų iš karto po įvykusios nelaimės buvo mokyklų saugumo stiprinimas Amerikoje, vadovaujantis kitų šalių panašia patirtimi (Izraelis), tačiau buvo be didesnių svarstymų atmestas. Kodėl nepriimtina apginkluoti mokytojus? Juk po rugsėjo 11 atakų dabar kiekviename amerikiečių lėktuve skraido po viena ginkluotą oro maršalą, o ir pilotai kabinoje turi pistoletą. Visa tai daroma kaip prevencinė priemonė, siekiant išvengti teroro grėsmių. Kiek lėktuvų buvo užgrobta JAV nuo šių priemonių įsigaliojimo? Teisingai, nulis. Priemonės pateisina tikslą ir jeigu šaudymas mokykloje tampa problema, tikslinga būtų apginkluoti mokytojus, valytojus, lygiai kaip ir pilotus.
Tačiau kylanti opozicija yra viso labo pasipiktinimo emocija dėl žmonių mirčių ir neracionaliai atakuoja ginklus. Amerikos prezidento B. Obamos dukros lanko mokyklą, kurią saugo vienuolika ginkluotų sargybinių, o vieną pastarojo meto žymiausių ginklų kritikų P. Morgan‘ą lydi trys ginkluoti vyriškiai. Jie nenori, kad galėtumėte apsiginti Jūs ir būtų apginti Jūsų vaikai, bet patys džiaugiasi saugumu.
Žiniasklaidos „indėlis“
Avių bandos mentaliteto kurstytoja ir pagrindinė kaltininkė yra žiniasklaida, kuri tendencingai formuoja visuomenės nuomonę. Beveik kasdieną atsakingas civilis Amerikoje sustabdo masines žudynes panaudodamas savo legaliai įgytą, savigynai skirtą ginklą, tačiau kaip atrodytų antraštės „Šiandien neįvyko masinės žudynės“?
Svarbu suprasti, kad medijai svarbiausia yra reitingai, todėl ji eskaluos tas naujienas, kurios susilaukia daugiausiai atgarsio visuomenėje, vietoje to, kad pateiktų objektyvių faktų, pavyzdžiui, kad ginklavimasis atvirkščiai proporcingas nusikaltimų lygiui (FTB statistika). Tai iškreipia visuomenės nuomonę ir skatina paviršutinišką vertinimą, grindžiamą emocija, ne logika.
Žmogaus psichologija ginklo akivaizdoje
Įsigijęs ginklą žmogus pasikeičia. Jis niekada nebegalės būti toks, koks buvo prieš tai – juk dabar jo rankose yra įrankis, galintis potencialiai atimti kito žmogaus gyvybę ir ši realizacija persekioja kiekvieną dieną, kiekvieną minutę. Reikia blaiviai suvokti netinkamai ginklą panaudojus galinčias grėsti pasekmes.
Turint ginklą nebelieka jokių pykčių, pretenzijų, užgaulių žodžių ar ego apraiškų. Nuo kiekvieno konflikto privalai slėptis, vengti nepamatuotų veiksmų bei būti kuo mandagiausias, nes visada gali sukelti potencialiai tragiškas situacijas.
„Baisiausia“ galbūt yra tai, kad visada privalu būti pasirengusiam gintis, šauti, žudyti, nes juk tiek ir prasmės iš to ginklo, jeigu lemiamai akimirkai atėjus juo negalėsi pasinaudoti? Todėl suprantu tuos piliečius, kuriems tokia auka yra nesuvokiama ir per sunkiai įgyvendinama, bet aš pasiruošęs visa tai paaukoti mainais už tai, ką gaunu ir ką suteikiu kolektyviniam saugumui ir gerbiu tuos, kurie nėra tam pasirengę.
Ginklo privalumai
Asmens apsauga yra vertingas dalykas bei viena iš žmogaus prigimtinių teisių. Kodėl būtent ginklas yra pristatomas kaip jos garantas? Ginklas reikalauja minimalių pastangų – nereikia daug treniruočių, ilgų metų praktikos ir didelių investicijų. Be to, efektyviai ginklą panaudoti savigynoje gali ir moterys, o jo kasdienis nešiojimas nesukelia papildomų rūpesčių dėl kompaktiškumo (kalbant apie pistoletus). Čia galime prisiminti visų mėgiamą posakį – „geriau turėti tada, kai nereikia, negu neturėti, kai reikia“.
Dar kaip privalumą būtų galima įvardinti gynybą užsienio intervencijos atveju – gandas pasakoja, kad Antrojo pasaulinio karo metu vienas Japonijos generolų svarstė invaziją į JAV. Jam tuomet buvo pasakyta, kad nesvarbu, kur eis ir ką darys, už kiekvieno kupsto bus gerai ginkluotas ir pasiruošęs žūti už tėvynę patriotas.
„Reikia/nereikia“ argumentas
Amerikiečių gyvenimo kontrolės šalininkai iškėlė išties naują bei įspūdingą naujadarą – „nereikia“. Jie sumanė nurodyti, kokių būtent ginklų „reikia“, o kokių – ne. Tai yra viena iš žmogaus kontrolės apraiškų. Kyla klausimas – kur turi būti brėžiama reikmių riba ir kas turi teisę nustatyti, ko man „reikia“? Galbūt jau rytoj mums pasakys, kad nereikia plazminių televizorių, juk „Šilelis“ vaizdą rodo, o gal bus nuspręsta, kad mums „nereikia“ greitų mašinų, „nereikia“ laisvalaikiu šokti su parašiutu ir taip toliau? Tai yra tiesiausias kelias į tironiją.
Ko mums reikia ir ko mes norime yra privatus, ne valstybinis reikalas. Be to, kaip galima nuspręsti, kad man nereikia AR15 tipo šautuvo? Galbūt šiąnakt mane užpuls vyras su AK47 automatu. Juokiatės? Taip pat juokinga būtų buvę, jeigu rugsėjo 10 dieną būčiau tiksliai nusakęs, kad rytoj įvyks tokio masto teroro ataką. Niekas dėl nieko nėra užtikrintas ir tiksliai niekada nenurodys, ko kam gali prireikti, tačiau „reikmes“ galima paversti šauniu pasiteisinimu atimant iš tautos teises.
Neadekvatus kaltųjų ieškojimas
Turbūt nieko nekenčiu labiau, negu kaltųjų ieškojimo ten, kur jų nėra ir niekada nebuvo. Iš karto imta kaltinti žaidimus, filmus, populiariąją kultūrą, ir, žinoma ginklus. Manau, daugelis iš mūsų yra matę ir „Terminatorių“, ir dar visokio plauko smurtą propaguojančių filmų, tačiau nebėgome į mokyklas šaudyti vaikų.
Kalbant apie kaltinamuosius ginklus, peršasi išvada, kad jie patys atėjo ir patys iššovė. Kada ateis laikas kaltinti žudiką, nuspaudusį gaiduką? Ginklai patys iš savęs nėra problema, jie nejuda ir nemąsto. Nesveiki iškrypėliai yra mūsų visuomenės problema ir juos, deja, stabdo tik geri žmonės su ginklais.
Neseniai man buvo pateiktas pavyzdys: vėlai naktį grįžtantis namo neblaivus žmogelis buvo nupiltas po to, kai pradėjo brautis ne į savo namą, nes, greičiausiai, buvo pametęs raktus, o dar pasitaikė supainioti numerį. Pradėjus galvoti, kam šioje situacijoje taikytina atsakomybė: ar neatsakingą elgesį propaguojančiam kaimynui, ar žioplam šauliui, man buvo leista suprasti, kad kaltas yra būtent ginklas (argi ne komedija? Turbūt ne ką mažiau kaltas lėktuvas, kuris įskrido į Pasaulio prekybos centrą, o vietoje neblaivių vairuotojų greitai imsime kaltinti automobilius).
Ir būtent dėl to ir, savaime suprantama, dėl „vaikų iš Sandy Hook‘o“, mes dabar juk privalome atsisakyti savo teisių ir išsižadėti vienintelio garanto, suteikiančio mūsų balsui legitimumo ir autoriteto valstybiniame kontekste ir to saugiklio, ginančio liaudį nuo valstybės ar pavienių bepročių tironijos.
„Nuvažiuos stogas“
Dar vienas nepakenčiamas argumentas skamba būtent taip. Žmonės nenorą apginkluoti mokyklų ar tiesiog savo neadekvačią baimę ginklams atsakingų civilių rankose grindžia tokiu argumentu. Suprask, ginklas pats pradės žudyti žmones.
Kaip atsaką į tai galiu pasiūlyti nuginkluoti policiją, kol jiems nenuvažiavo stogas ir eilinio iškvietimo metu dėl trankios muzikos, sklindančios iš kaimyno buto, jie mūsų nesušaudė.
Dar nuginkluokime armiją, kol jai nenuvažiavo stogas ir neatriedėjo tankais į rajoną. Išvada: jeigu darome prielaidą, kad kažkam kažkada gali „nuvažiuoti stogas“, vadinasi reikia pasirūpinti savo asmens saugumu ir tokiu būdu grįžtam ten, nuo kur pradėjom.
Amerikiečių tautos problemos
Tai, kas įvyko Amerikoje, jokiu būdu negalima gretinti ir laikyti Lietuvai taikytinu pavyzdžiu. Jungtinėse Valstijose įsigalėjusi visai kitokia kultūra ir iki šiol ginklą buvo galima įsigyti užsukus į vietinį „Walmart‘a“ (mūsų prekybos centrų atitikmenį), o amunicijos prigriebti prie kasos.
Be to, nėra taikoma psichologo išvada, o tik patikrinama žmogaus kriminalinė ir ligų istorija, todėl yra neteisinga šitą istoriją eskaluoti Lietuvos kontekste teigiant, kad turime problemų ir mes.
Viešai reklamuojamos geros masinių šaudymų zonos
Amerikoje iš tiesų pagirtinai funkcionuoja „gun-free“ (beginklės) zonos – tai kino teatrai, mokyklos, darželiai, prekybos centrai. Kodėl pagirtinai gerai? Dar neatsirado pakankamai save gerbiančių civilių, kurie būtų į šias zonas įsinešę šaunamąjį ginklą, nes nurodymas tai daryti draudžia. Už tai daugeliui teko sumokėti ir gyvybę.
Pareigingi civiliai šiose zonose yra nuginkluojami tikintis, kad ir einantys į šias zonas žudikai ginklo į vidų neįsineš. Visa tai daroma avių bandos mentaliteto principu ir kuriant iliuzijų pasaulį, kuriame pistoletas raudoname fone reiškia „saugumą“.
Jeigu ką iš mano straipsnelio ir išmokote, tai yra tai, kad nusikaltėliai įstatymų nesilaiko ir pagal statistiką būtent šiose zonose įvykdoma daugiausiai masinių šaudymų, nes tai yra puiki reklama vietos, kurioje renkasi beginkles aukos. Ar norime, kad tokios zonos aprėptų visą aplinką?
Metas atsigauti nuo pacifistinės propagandos. Auka irgi turi turėti šansą. Jeigu mum iš tiesų taip rūpėtų gyvybės išsaugojimas, argi nesiimtume visų pirma riboti alkoholio, cigarečių, nuo kurių kasmet žūsta nepalygintinai daugiau žmonių?
Kitą kartą diskutuodami apie ginklų kontrolę nepamirškime paminėti ir žmogaus kontrolės tame pačiame kontekste, o Jums linkiu prisisegti tą atsakomybės „diržą“ ir suvokti, kad įstatymų laikosi tik geri žmonės, o niekas kitas, kaip tik Jūs pats, Jūsų neapsaugos nuo visuomenės padugnių. Juk „vardan Sandy Hook‘o vaikų“.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!