Tiesą sakant, 2010 m. rugpjūčio mėnesį sėdėjau „ant lagamino“ pasiruošęs kelti sparnus, bet kažkas dar traukė pasilikti, suteikti šansą tėvynei. Pradėjau kurti savo verslą. Nors ir sunkmetis buvo, visų taip eskaluojama krizė, o ir rinka, kurioje pradėjau dirbti, tikrai buvo pilna.
Bet per tuos kelis metus įsidirbau, atsirado ir klientų ratas, ir tiekėjų. Trumpai tariant, viskas ėjosi gražiai ir kreivė tik kilo aukštyn, netgi prie tokios mokestinės sistemos, kokią turime Lietuvoje, išgyventi galima (nors vargu, ar būtų taip paprasta, jei samdyčiau darbuotojus). Nežinau, kas lėmė šį sprendimą (gal patogumas), bet įmonės sąskaita buvo „Snoro“ banke.
Žinia apie „Snoro“ griūtį buvo lyg iš giedro dangaus trenkęs žaibas. Sąskaitoje tebuvo vos keli tūkstančiai, bet įmonė patyrė nuostolius ir veikla sutriko, kol pinigai buvo grąžinti. Bent jau Kauno regiono įmonėms Lietuvos banko sprendimu lėšos buvo grąžintos per Ūkio banką. Taigi, nori to ar nenori, turėjai pasiėmęs įmonės antspaudą eiti į Ūkio banką ir rašytis sutartį.
O ką matome dabar? Tas pats Lietuvos banko vadovas aiškina, kad jiems seniai Ūkio banko veikla kėlė įtarimus. Labai įdomu sužinoti, ar pusantrų metų telpa į tą žodelį „seniai“.
Dabar lėšos įšaldomos 6 dienoms (minimum), kaip nukentės verslas? Ir ar atgaus pinigus? Dauguma gali pykti, kad yra labiau nuskriaustų, o verslininkai ir taip išgyvens, tačiau verslas ir ypatingai smulkusis verslas yra tas šaltinis, iš ko surenkama nemaža dalis mokesčių. Man daugiausiai neaiškumų kelia Lietuvos banko sprendimai: Snoras, kurio tyrimas sustojo vietoje; visos unijos ir dabar - Ūkio bankas (...).
Pabaigsiu tuo, kuo ir pradėjau -emigracija. Nors valdžios žmonės vaizduoja susirūpinimą šiuoaktualiu klausimu, bet kai tuo pačiu suduodami skaudūs smūgiaipasitikėjimu nepateikiant paaiškinimų, nepadės nei duonoskepalėliai, dalinami oro,uostuose.
Pasirodžius tekstui, skaitytojas savo mintis papildė:
Turėjau verslo idėją ir ėmiausi ją įgyvendinti. Man labai keista, kad mūsuose žodis verslininkas dažnai asocijuojasi su sukčiumi, tačiau savęs verslininku nevadinu. Esu paprastas žmogus - dirbantis, mokantis mokesčius ir nieko nereikalauju iš kitų. Viskas ėjosi šauniai ir kreivė kilo tik aukštyn, netgi prie tokios mokestinės sistemos, kokią turime Lietuvoje, išgyventi tikrai galima. Todėl visus tikinčius savo idėja, raginu nedvejoti ir nepabijoti mitų apie neįveikiamą biurokratijos barjerą.
Bet kartais valdžios sprendimai suduoda smūgius kuriems kiekvienas turi būti pasiruošęs. Tik kyla klausimas, ar visiems smūgiams gali būti pasiruošęs? Vienintelė mano padaryta klaida buvo ta, kad įmonės sąskaita buvo atidaryta tik banke „Snoras“. Žinia apie šio banko griūtį buvo lyg iš giedro dangaus trenkęs žaibas. Niekas to nesitikėjo - nei iš mano partnerių, nei klientų. Atlikti pavedimai pakibo ore, pinigai įšaldyti ir teliko tikėti Lietuvos banko atstovų pranešimais spaudoje.
Po kiek laiko sulaukėme džiugių naujienų - pinigai grąžinami! Buvo pasakyta - Kauno įmonės pinigus susigrąžinti gali per Ūkio banką. Viskas grįžo į senas vėžes, pasimokęs iš pastarųjų įvykių sąskaitas atsidariau ne viename banke. Bet atėjo nelemtoji 2013m vasario 12-oji. Ir štai, prieš TV kameras stovi tas pats gerb. V.Vasiliauskas kalbėdamas jog jiems „seniai“ žinomos Ūkio banko problemos.
Tad man kyla natūralus klausimas, kaip seniai? Ir ar pusantrų metų terminas sutelpa į žodžio „seniai“ reikšmę. Kodėl tuomet įmonių pinigai, valstybinių įstaigų pinigai buvo pervesti į rizikingą banką? Mano manymu, Lietuvos centrinio banko viena iš užduočių ir yra rizikingų bankų kontrolė, visuomenės informavimas (...).
Šiuo atveju esu visiškai ramus, kadangi nuostolių nepatyriau. Piniginės operacijos tuo metu vykdytos buvo per kitus bankus. Tačiau žinau ne vieną smulkaus verslo atstovą kuriam tokie sprendimai prives ne prie gero. VMI ir „Sodra“ vėluojančių mokėti skolininkų ilgai nelaukia. Bet mane labiau neramina tendencijos ir Lietuvos banko sprendimai.
Bent kiek sekęs visą informaciją galėjo nujausti, kad ruošiamasi tam lemtingam žingsniui. Mano asmenine nuomone, žingsnis nebuvo gelbėti indėlininkų pinigus. Šį žingsnį pavadinčiau priverstiniu dviejų bankų sujungimu. Lietuvos banko buvo pateikęs tokį pasiūlymą. Matome, kad Ūkio bankas to dar bandė išvengti, bet aš manau, kad pas mus dažnai pasitelkiama taisyklė „Divide et impera!“ (skaldyk ir valdyk). Ir kas paneigs kad tokie žingsniai žengiami neginant monopolininkų interesus?
O kokios pasekmės laukia mūsų ir kas mokės, jei paaiškės kad buvo padaryta klaida? Nemanau, kad V.Romanovas iš tų kvailų turtuolių. Aš visu 100 proc. palaikyčiau jo sprendimą kreiptis į teismą. (...)
Aš manau, kad už visus šiuos sprendimus mokėsime vis mes. Net nesvarbu ar tu buvai „labai protingas“ pinigus laikydamas kojinėje ar skandinaviškuose bankuose, ar tu visą pensiją gaudavai į Ūkio banką. Mano nuomone, mokėsime visi męs, tik tikiuosi kad kada nors ateis diena, kai Lietuvoje valdininkai už priimtus sprendimus atsakys patys.
Belieka sulaukti šeštadienio, kuomet žadamos administratoriaus išvados ir tikėtis kad paaiškinimuose išvengsime tokių priežasčių įvardinimo kaip kad: akcininkas - ekscentriška asmenybė, po pasisakymų apie Žalgirį pabėgo daug indėlininkų. Mano nuomone, vertinant šią situaciją, reikia atmesti visas kvailas ambicijas ir antipatijas V. Romanovo atžvilgiu. Lietuvos centrinio banko vadovams, manau, derėtų pateikti išsamius paaiškinimus visiems žmonėms, o ne V.Romanovo asmenybės apibūdinimą cituojant geltonąją spaudą.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!