Pirmiausia - tai nusirašinėjimas koliokviumo metu ir netgi didžiavimasis, kad pavyko nusirašyti (toks vaizdas susidarė girdint kolegių pokalbį), kad „va, aš atsiverčiau pačios dėstytojos mokymuisi duotą medžiagą, susiradau atsakymą į klausimą, perskaičiau ir atsakiau (pažymėjau reikiamą atsakymą X) į dėstytojos klausimą“. Nors apie akademinį sąžiningumą nusirašinėjusi kolegė žino tikrai.
Paklausus, kaip čia yra, gi draudžia universitetas nusirašinėti, pasigirsta atsakymas: „na, o kas čia tokio? Jei nežinai atsakymo į vieną ar kelis klausimus ir pasižiūrėjęs medžiagą atsakai - tai čia viskas gerai“. Galima net galvoti, kad čia net privalumas prieš tuos, kurie tą medžiagą studijavo, gilinosi, dėjosi į galvą - gi tas, kur neskaitė, skaitė atmestinai, sutaupė laiko, pastangų ir panašiai).
Na, bet tiek to, gi ne didesniame skaičiuje esmė, o žiniose - nors žinoma, kuo tas skaičius didesnis, tuo, aišku, yra maloniau.
Kitas dalykas - tai pastangos sutrumpinti paskaitų laiką. Tam tikrų kolegių pastangomis koliokviumas vyko ne 16 val. (kaip turėjo būti pagal tvarkaraštį), o 17 val., nes buvo aiškinama, kad joms problema iš toli atvažiuoti į universitetą. Suprantu, ką kartais reiškia važiuoti iš kito Lietuvos galo į paskaitas, bet pirmiausia visi puikiai žinojome, kad yra toks ir toks laikas ir būkit malonus - susiderinkit savo darbo grafikus. O gal ne darbo grafike esmė?.
Stodami visi labai gerai žinojo nuo kelintos valandos prasideda paskaitos ir su tuo sutiko (pasirašydami), o štai dabar jau ieško kaip čia „prasisukus“. Nepaisant to, po koliokviumo, kurio trukmė - valanda laiko (laiko duota trims valandoms), kai kurie žmonės ima sakyti, kad nieko čia nebus, reikia eiti, nors pati dėstytoja sakė, kad po koliokviumo (išprašyto nuo 17 val.) paskaita bus. Gal būsimieji magistrantai skundžiasi sutrikusia atmintimi?
Kitas dalykas, kuris ir labiausiai paskatino visą šį rašinėlį parašyti, buvo viena diena iš paskaitų ir pokalbiai dėl egzamino laiko, kuris turėjo būti po dviejų savaičių. Kaip ir buvo galima tikėtis, vėl atsirado viena ar kelios, kurios norėtų nuo 17 val. rašyti egzaminą dėl vienos konkrečios priežasties - vėlgi sunku iš darbo atvykti ir panašiai.
Šį kartą vienai nepatiko, nes jei egzaminas bus nuo 17 val., ji namo grįš apie 23 val., o jei vyktų nuo 16 val. - tai namo parsirastų apie 19.30 val. Kilus diskusijai, ką daryti, pasiūliau variantą, kad tą laiką, kuris duotas, reikia išnaudoti ir net sugalvojau kaip - aptarti namų darbus ir koliokviumą (nesvarbu, kad skaičiai nepagerės, bet gi mokomės dėl žinių, o ne skaičiaus).
Čia ir įvyko mane labiausiai nepatikęs dalykas - kai kurios iškėlė klausimą: o kam čia to reikia? Tada ir ėmiau suvokti, kad toks sistemingas laiko švaistymas ir siekis kaip įmanoma lengviau „praplaukti“ atsiskaitymus tėra vieno dalyko išdava: daug kam rūpi tik popieriukas (diplomas), o ne žinios.
Tai tiek ir tenorėjau papasakoti. Gal atsiras žmonių kurie papasakos, kad yra ir kitaip (jei yra kam rūpi ne diplomas, o žinios).
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Turite panašios patirties? Esate nepatenkinti studijų kokybe? O gal atvirkščiai – labai džiaugiatės žiniomis, kurias įgyjate universitete? Pasidalinkite mintimis el.paštu pilieciai@delfi.lt