Neretai jiems pritaria ir tėvai, išsiunčia talentingą jaunuolį į skaičių, formulių, technologijų pasaulius. Viskas būtų puiku, bet... Ne visų talentai ir gabumai išsipildo. Ne visi atranda save. Tad ką daryti, jei esi tas, kuris nebijo atsiversti knygą, kuris nori pažinti įvairiapusį Vilniaus ir visos Lietuvos kultūrinį gyvenimą, organizuoti renginius, realizuoti savo mintis ir idėjas, kuris nori mokytis ir vėliau mokyti kitus...
Pasirinkimų — gausybė. Dažnai abiturientai žaidžia su likimu loterija, surašo dešimtį skirtingų studijų variantų ir laukia, kiek akučių išridens lošimo kauliukas. Pripažinsiu, pats rinkausi tokį „žaidimą“ ir velniškai bijojau rezultato. Dar labiau išsigandau, kai jį sužinojau. Negi aš, matematikas, fizikas, krepšinio mėgėjas, turėsiu būti lituanistu Vilniaus pedagoginiame universitete? O gal dar — būti mokytoju?
Pirmas smūgis buvo skaudus. Įkvėpiau, iškvėpiau ir laukiau, kol mano sąmonė galės susitaikyti su šiuo keistu loterijos laimėjimu. Iš tiesų jaučiausi pralaimėjęs. Juk visuomenė, šeima, draugai ir kiti iš anksto atmetė tokį variantą, kaip šalutinį, kaip nepatrauklų ir neperspektyvų. Taigi gal geriau rinktis kitą, žaisti dar kartą, o pralaimėjus laukti kitos vasaros. Vis dėlto, po ilgų konfliktų su savimi ir artimaisiais nelaukiau, neperrašiau ir šį likimo žaismą palaikiau iššūkiu.
Pradžia buvo įdomi. Tiesa, nelengva buvo adaptuotis prie ilgos paskaitos (dvi mokyklinės pamokos), prie keistų ir skirtingų dėstytojų, prie naujų dalykų ir didelio kolegų skaičiaus aplinkui. Vis dėlto, ilgainiui sugebėjau integruotis į kitokį pasaulį, atrasti kitą save.
Praėjo keleri metai. Juose telpa tiek daug, kad sakiniu, pastraipa ar tekstu to nepapasakosi. Čia prireiktų ir knygos, o gal dviejų, o gal net suprasčiau, kad kai kurios patirtys neužrašomos. Juk turiu pripažinti ir sau, ir jums, kad baigęs mokyklą, nebūčiau atspėjęs, kur ir kaip dabar būsiu. Todėl, kad mano vidinius norus užgožė aplinka, įvairios reklamos ir mažoje šalyje greitai sklindanti negatyvi informacija.
Pabrėšiu ir tai, kad tik vėliau supratau, jog dažniausias jos šaltinis — žmonės, apatiški viskam — mokslui, darbui, aktyviam ir prasmingam gyvenimui. Per tuos studijų metus išmokau ne tik dalyvauti kultūroje ir prisidėti prie jos kūrimo, bet ir jaustis laimingu tiek dvasine, tiek materialine prasme.
Sužinojau, kad baigęs studijas galiu būti beveik kuo noriu, o ši, kadaise gąsdinusi specialybė, supažindina ne tik su lietuvių kalba, bet ir su lotynų, latvių, anglų, vokiečių, prancūzų (ir kt.) kalbomis. Studijų metu neaplenkiama pasaulio bei Lietuvos istorija, įsigilinama į žmogaus psichologiją, apsvarstomi filosofiniai būties momentai, susipažinama su švietimo ekonomika...
Pasirinktinai dar galima sužinoti apie literatūros ir medijos sąsajas, redaktoriaus darbo ypatybes, mūsų šalies kino istoriją. Taip pat gali vaidinti teatre, gali dainuoti chore, gali šokti ar tobulinti kūną sporto salėje. Žinoma, gali ir linksmintis, pažinti naktinį sostinės žemėlapį ir unikalias jo ypatybes. Taigi per tuos metus mokiausi ką noriu, kiek noriu, bet didžiausias mano mokslas ir neoficialus įvertinimas — laimė būti žmogumi.
Niekada nepamiršiu, kai aš ir kolega, pirmosios dienos universitete metu, užsidėjome marškinėlius su užrašu, atspindinčiu mūsų maištą prieš subjektyvią visuomenės nuomonę: „Lituanistas irgi žmogus“. Dabar suprantu, kodėl buvome teisūs.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!