Žmonėms nebuvo svarbu muzikos garso „la“ subtilybės, jiems nebuvo girdimos nežymios klaidelės. Jie buvo sujaudinti ir pakylėti.
Kaip greitai skubame teisti: „geriau nebūtum dainavus“. Ne, nebūtų gerai, jei žmogus neatliktų to, kam ruošėsi, neperteiktų to, kam turi pašaukimą, nebūtų palietęs žmonių širdžių. Vertinimas – aukščiausia egoizmo išraiška. Kaip dažnai skubame vertinti, teisti, įkyriai pareikšti, net prikišti savo nuomonę. Tik labai stiprus ir išmintingas žmogus žino kuo jis apdovanotas ir niekas jo nepabaidys nuo jo pasirinkto kelio, niekas neišmuš pagrindo iš po kojų. Tačiau daugelį mūsų žeidžia kritikos strėlės. Jei darbą atliekame nuoširdžiai, mus skaudina pagiežingai išsakyti aplinkinių žodžiai.
„Išsirėk!“ – skelbia žiniasklaidos pateikto komentarų skilties šūkis. Ne kartą buvo kalbėta apie internautų komentarus, kurie net prie neadekvačių veiksmų gali privesti.
Pradėkime nuo to, kas verčia žmones šiais demokratijos laikais taip tulžingai kalbėti apie žmogų, artimą savo? Tai reakcija į aplinką. Jei žmogui suteikiama galimybė išlieti pamazgas kitiems ant galvos, sąmoningumo stoka verčia tūlą internautą pasinaudoti šia galimybe. Neretai žiniasklaida žaidžia ir manipuliuoja žmonių jausmais. Ji suteikia tribūną pasisakymams. Ir dar pakursto tai žodžiu „išsirėk“. Žmonės pikti. Silpnieji greičiau pasiduoda provokacijai. „Štai gera proga pasisakyti“, mano jie ir lieja tulžį. Ant viso pasaulio, ant artimo savo. Vėl turime ką skaityti ir dėl ko diskutuoti. Skaitome apie savo kaimyno su žemėmis sumaišytą aktorę, įžymią dainininkę, kuriai prilipdyta laisvo elgesio etiketė, garbingą politikę, įvardijusią kokie veiksmai, matyt, apima kai kuriuos išsirėkiančiuosius...
Sakote komentarai įžeidžiantys? Nebejaučiamos ribos... Taip. Koks mūsų supratimas apie demokratiją? Kur savo nuomonės reiškimo ribos? Pildamas pamazgas, žmogus negerbia savęs. Gerbiantis save žmogus niekada nesišaipys iš kito žmogaus. Kiekvienas esame vienas kitam artimas.
Nebūtina būti giminaičiu, kad pavadintume aplinkinius artimais. Žmogus žmogui žmogus. Tačiau daugelyje mūsų tūno vilkas, kuris šiepia dantis, stengiasi įžeisti, paniekinti. Gal prisimenate, vaikystėje sakydavome: „Kas ant kito sako, ant savęs pasisako“. Kažkada gal tai buvo tik žodžiai. Jais gynėmės nuo mus įžeidinėjančiųjų. Šių žodžių prasmė gili. Kiekvienas žmogus, niekindamas kitą, niekina save. Tik ne visi tai žino. Nes jų sąmonė dar nėra subrendusi, kad tai suprastų. Jei atsigręšime į save, patiems pasidarys gėda, kokie esame.
Kiekvienas žmogus yra geras. Į šį pasaulį atkeliavęs vaikas - švarus ir tyras. Kaupdamas patirtį iš aplinkos, gaudamas ne vieną smūgį, vaikas pasislepia labai labai giliai. Jis geras, tačiau nebegali savo gėrio spinduliuoti aplinkiniams. Kiekviename iš mūsų gyvena tas geraširdis vaikutis. Visų mūsų pradas – gėris. Tačiau užsiauginę storą odą, prarandame savastį. Mūsų nebelieka. Lieka tik tai, ką mes sukaupėme per gyvenimą. Todėl „išsirėkia“ ne tas, kuo mes gimėme, bet tas, kokį mus suformavo aplinka. Ir jeigu jai pasipriešinti galime pasislėpę už kompiuterio ekrano svaidydami žaibus, tai pats laikas atsigręžti į save ir pagalvoti: kas esu? Kas esu, jei taip elgiuosi?
Ego užgožia žmogiškumą. Bet ne viskas prarasta. Kuo anksčiau atsigręšime į save ir savo prigimtį, tuo greičiau tapsime laimingesni. Nuo mūsų spinduliuojamos laimės ir gėrio, laimingesni taps ir aplinkiniai. Daugeliui žodžiai „pradėkime nuo savęs“ taip ir lieka žodžiais. Nes nemokame, nežinome kaip pradėti nuo savęs. Pradėkime mąstyti. Keisdami mintis, keisimės patys. Ieškokime atsakymų ir juos rasime. Vis daugiau žmonių ragina vieni kitus šypsotis, mąstyti pozityviai ir neprarasti vilties. Nuo mūsų minčių priklauso mūsų savijauta. Juk neapykantos ir pykčio kitam žmogui jausmas gyvena jį plūstančiojo viduje. Pyktis ir baimė – didžiausios naikinamosios jėgos. Pyktis ir baimė mūsų dienų rykštės – vėžio palydovai. Kurkime, džiaukimės aplinka, gėrėkimės savo atžalomis, mylėkime artimą savo. Meilė – galingiausia gydomoji jėga.
Mylėdami būsime sveiki ir laimingi. Pabandykime nors vieną dieną nevertinti. Palikime savo ego nemaitintą ir su šypsena, sklindančia iš širdies gilumos, pasveikinkime laiptinėje sutiktą kaimyną ar pro šalį bindzenantį benamį šunelį. Sušildykime savo sustirusias ir išsigandusias sielas ir mūsų skleidžiami spinduliai sušildys aplinkinius.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!