Šįkart pabūsiu nepopuliari ir, ko gero, nulinčiuota, tačiau turiu pasakyti – nusibodo ši pedofilijos drama juodai. Trejus metus besitęsiantis ažiotažas, atrodo, pasiekė jau tūkstantį kulminacijų ir šimtą atomazgų, tačiau tos vienintelės pabaigos kaip nėra, taip nėra. Džiaugiuosi, kad niekada nesidomėjau šia tema ir buvau nešališka abiejų pusių atžvilgiu, - bent nesijaučiu kalta, kad trukdau sėkmingai bylos baigčiai.
Teoriškai mėgstu kartoti, kad nekenčiu žiemos - žiemą šalta, tamsu ir slidu. Tačiau vos tik iškrenta pirmasis sniegas, visa mano teoriška nemeilė šaltajam periodui perauga į neapsakomą vaikišką džiaugsmą pirmuoju puriu sniegučiu, ach - kaip gražu stebėti, kaip pilkos gatvės apsikloja minkštu sniego patalu.... kaip jauku namuose, įsitaisius jaukiose kojinėse ir perdideliame megztinyje, gurkšnojant cinamonininę arbatą, stebėti, kaip "šiandien taip elegantiškai sninga, sninga žemėn medžių žiedais"...
Utopinę idėją, kad pasaulis gali egzistuoti be neištikimybės, palikime vaikiškoms pasakų knygelėms. Apsidairykime aplinkui: gatvėje, darbe, kavinėje, viešojo transporto stotelėje – visur žmonės dairosi vieni į kitus. Dažnai todėl, kad kažkam simpatizuoja. Atrodytų - gražu, romantiška, miela. Tik ką daryti tuo atveju, kai bent vienas iš tų žmonių jau turi antrą pusę, arba dar blogiau – yra vedę?
