Neabejoju, kad didelė dauguma paauglių, abiturientų, studentiško amžiaus jaunuolių užduoda sau klausimą: „gyventi ar negyventi Lietuvoje?“. Tokį uždavinį keliu ir pats sau, neišsiskirdamas iš kitų.
Rudenį tapsiu abiturientu, jau, atrodo, turėčiau būti daugmaž pasirinkęs tolimesnį mokslo kelią universitete, tačiau dar to pilnai nesu apgalvojęs. Tik tiek esu apsisprendęs, kad studijuosiu ne bet kurioje kitoje Europos šalyje, o Lietuvoje.
Manau, klausimas, kurioje valstybėje pasirinkti studijuoti, Europos jaunuoliui yra ne ką mažiau svarbus nei apskritai, ką studijuosi. Europos Sąjunga yra tokia, kurioje jausiesi laukiamas, kad ir kur benukeliautum. Bemuitis režimas, nereikia stoviniuoti prie šalių sienų... Tik imk ir keliauk! Tik ši privilegija, suteikta europiečiams, daro savotišką meškos paslaugą, vadinamą emigracija ir imigracija. Bet aš nenusiteikęs kalbėti vien tik apie emigracijos minusus. Iš prigimties esu optimistas, kapinėse matau daugiau pliusų nei kryžių, todėl pasidalinsiu savo mintimis apie šią, „visuomenėje nusistovėjusią blogybę“ iš teigiamos pusės.
Visų pirma, noriu pabrėžti, kad, mano manymu, reikia susitaikyti su žmonių paplitusia migracija. Dėl vienos priežasties. Globalizacijos. Šis, šviesos greičiu pasaulyje besirutuliojantis reiškinys taip supaprastino mūsų žemelę, taip sumažino, taip sumaterialino ją, kad žmogus, paprastas žmogus, benorįs kapanotis šiam globalizacijos suregztame tinkle, turi veikti greitai, našiai, taip pat, taip ir gyventi. O šiais laikais atstumus įveikti lengva, kaip niekad anksčiau, todėl pažinti, keliauti, tas įgimtas smalsumo jausmas, tampa vis labiau realizuotinas. Visa tai susideda link pavirtimo emigrantu.
Tiesa, nesuprantu, kodėl Lietuvoje emigrantą - jaunuolį, siekiantį užsidirbti svetur daugiau, svajojantį apie geresnį diplomą, namą, šalia ežero, nublizgintą automobilį, kuriame sėdi su šeima, kodėl štai tokį žmogų spėja visuomenė „nurašyti“? Juk jis tenori daugiau, geriau, greičiau gyventi. Štai, vėl mes turime atsigręžti į globalizacijos periodą. Juk, tarkime, viduramžių žmogus, sėslusis valstietis, nekeliaus iš Abiejų Tautų Respublikos iki Šventosios Romos Imperijos, dar tuo labiau, su arkliu, kad užsidirbtų daugiau pinigų, kurios (jei uždirbtų) per metus gal ir spėtų išleisti. Taip, faktiškai tai nebūtų įmanoma padaryti jam, tačiau noriu pasakyti, kad emigracija šiais laikais yra nestebinantis reiškinys. Ir jo mastai neturi būti verčiantys išsižioti iš nuostabos.
Taip, iš Lietuvos svetur patraukė laimės ieškoti bene daugiausia žmonių tūkstančiui gyventojų. Tačiau ar tai nerodo, kad mūsų žmonės yra inovatyvūs, nestovintys vietoje ir neieškantys optimalių galimybių išnaudoti ir panaudoti tiek savo, tiek tos valstybės, tiek savo šalies labui?
Aš noriu paspausti kiekvienam ranką, kuris turi drąsos, užsispyrimo ir noro kurti sau rytojų taip, kaip pats nori, nebūti priklausomam nuo valstybės. Ne, aš nenoriu peikti mūsų šalies, institucijų. Taip nėra etiška ir primena smerkimą, visų pirma, savęs. Tiesiog atėjo toks laikotarpis, kai reikia susitaikyti su tuo, kad gyvename globalioje visuomenėje, šalyje, sąjungoje. Asimiliuojamės vieni su kitais, tampame kosmopolitiški, naujausios technologijos pagreitina gyvenimus, „Facebook‘as“ padaro mus visus vienodai lygius. Tai neišvengiama. Kaip ir emigracija.
Pažiūrėkime į Estiją, Latviją. Estijoje gyvena pusantro milijono, Latvijoje - du, grubiai skaičiuojant. Štai kaip jiems gyventi? Kaip tvarkytis su emigracija, kai, atrodo, kiekvienas pilietis - aukso vertės? Jie per daug nesuka dėl to galvos, žiniasklaida pas kaimynus neišpučia tokio burbulo, kad „tuoj iš dviejų milijonų liks milijonas!“ ar „tuoj visi Latvijos gyventojai surusės ir tapsime didžiosios kaimynės kolonija, jei nieko nesiimsime!“. Pas mūsų „broliukus“ to nėra, nes jiems emigracija - efektyviausias būdas geriau gyventi.
Mėgstu su draugais pabendrauti ir netradicinėmis temomis, taigi, kartą mes su bičiuliais diskutavome apie emigraciją plačiąja prasme. Visi dėstėme savo mintis ir, kas svarbiausia, daugelis pritarė mano išsakytai nuomonei, kad emigruoti - visai geras reikalas. Tiesa, tiek geras, jei nuspręsi reemigruoti. Tačiau, kaip matome, jau šis reiškinys atėjęs į madą ir nežinia kada išeis. Tikrai nežinia. Bet, manau, ir neturėtų būti svarbu, kada keliaujančiųjų srautai sumažės ar išnyks.
Tiesiog apsisprendimas emigruoti ar ne, rodo valstybės žmonių apsisprendimo laisvę, ne šalies ekonominę būklę. Tai - galimybė rinktis. Privilegija, dėl kurios liejome kraują ir kartu iškovojome prieš du gerus dešimtmečius. Lietuva, kaip ir visa Europos Sąjunga, gyvena, vedina globalizacijos tendencijų.
Ši Europą vienijanti bendrija, padėjo tapti kiekvienai šaliai - narei broliu ir sese kitai. Mes, visi europiečiai, gyvenam bendrai tiek savo valstybės, tiek sąjungos labui. Todėl, ar emigracija šiais laikais gali tapti nutautėjimo sinonimu? Manau, kad tikrai ne. Tiesiog reikia suprasti, kad bėgant laikui, keičiasi ir visuomenė, ji nestovi vietoje.
O įstojus mums į Europos Sąjungą ar į tą pačią NATO organizaciją, įgijome bendrumo jausmą, tapome lygiateisiais nariais, kaip ir bet kita Europos šalis tapome vienodai svarbūs. Taigi, tokie, iš pažiūros ne itin jaučiami, bet valstybei aktualūs dalykai, sulygina mus su bet kuria kita tauta, žmogumi. Juk ieškome geresnio gyvenimo toje pačioje sąjungoje, tarp tokių pačių žmonių, globalizacija ir technologijos neleidžia atitrūkti nuo savo šalies, šeimos, draugų - tikrųjų vertybių.
O kol gyvename tokioje puikioje Europos Sąjungoje, naudokimės pasirinkimo teise ir kurkime gyvenimą čia- po Europos dangumi!
--
Esi moksleivis ir turi savo nuomonę apie emigraciją? Išsakyk ją ir laimėk e.knygų skaityklę ir kitus prizus! Konkurso sąlygas rasi ČIA.